Įspūdžiai po apsilankymo dailės studijoje: „Esu už tai, kad taisyklingas kubas nukentėtų dažų kare“

Labai skeptiškai reaguodavau, kai kuri nors pieštuko nenulaikanti draugė prasitardavo, kad ėmė mokytis dailės studijoje. Pirmoji mintis: dar viena kuoktelėjo. Tačiau prieš savaitę "Facebook" išvydau ryškų pipirą, nutapytą taip, kad jo raudonas šonas liepsnote liepsnojo. Tapybos darbelis buvo nedidukas, bet skleidė energiją it pasiutęs. Ėmiau šūkauti socialiniame tinkle, kad skubiai atsilieptų autorius, nes be raudonojo pipiro – jau nebe gyvenimas. Tada sužinojau, kad pipirą nutapė Viktorija Starygina, kuri vadovauja studijai „Dailės pamokos“ Vilniuje. Maždaug ten, kur Žvėryne kadaise veikė Pieno kombinatas, o mes eidavome pirkti ledų maža gatvele į mažą parduotuvę.

Kadangi pipiro reikėjo labiau už viską, klaidžiodama pagaliau atsidūriau prie pastato „Puntukas“ Saltoniškių gatvėje ir trečiame aukšte ant durų išvydau komišką sąrašą:

Studiją „Dailės pamokos“ lanko:
Finansininkai
Buhalterės
Prekybininkai
NT darbuotojai
Valstybės tarnautojai..

Ėmiau juoktis dar neįėjusi į vidų. Labiausiai ūpą pakėlė, kad šios dailės studijos mokiniai yra dar ir statybos darbų rangovai, apželdintojai bei IT specialistai.

Nutariau, kad tas, kuris sugalvojo šį skelbimą, smagiai trenktas. Bet paaiškėjo, kad dvi dailininkės išsinuomojo šią studiją ir moko įvairių dalykų, pavyzdžiui, piešti žmogų, o jų mokiniai net gali nutapyti tą, kuris turi laiko pozuoti.

Gundė komišku tekstu

„Gal nori, kad tavo lankstus, plastiškas jaunas ar kitaip įspūdingas kūnas būtų įamžintas piešinyje ir pasitarnautų menui? Registruokis ir ateik pozuoti dailės studentams, kurie pieš tave, o tu nemokamai mainais galėsi pasiimti labiausiai patikusį paveikslą.“

Baisiai išsigandau, kad koks praeivis nepamanytų, jog atėjau pozuoti.

Paaiškėjo, kad studiją lanko 5-7 klasių mokiniai, vyresniųjų klasių moksleiviai, besirengiantys stoti į Dailės akademiją arba Dizaino kolegiją. Taip pat dizaino kolegijų studentai, norintys pagilinti piešimo, komponavimo bei tapybos žinias. Ikimokyklinukų auklėtojos ir mamos, auginančios mažylius.

Ta keista maišalynė kėlė prieštaringus jausmus: ko galima išmokti, jeigu publika tokia marga?

Svarbiausia - atsipalaiduoti

- Viktorija, ko jūs iš tikrųjų mokote? - paklausiau studijos įkūrėjos V. Staryginos.

- Iš pradžių - matyti ir piešti ne daiktus, o linijas, dėmes ir formas. Jas komponuoti lape. Paskui iš plokštumos imame „kelti“ paprasčiausias formas. Kubą, rutulį, cilindrą.

Aiškinamės, kaip šviesa „piešia“ daikto formą. Iš šių formų susidaro visa kita, ką norėtųsi realistiškai nupiešti. Procesas yra nuoseklus, bet jame nemažai žaidybinių elementų ir šeimyniškos laisvės bendraujant.

- Bet kodėl ateina suaugę žmonės? Negi buhalterei įdomus tas kubas, šiaip taip nupieštas popieriuje?

- Pastebėjau, kad ateina dvejopi žmonės. Padraikos turi tikslą save įsprausti į rėmus ir labai didžiuojasi savimi, kai taisyklių laikytis įstengia.

Rutulio arba kubo piešinys, atliktas pagal taisykles, chaotiškiems žmonėms gali pakelti jų savivertę. Juokiatės? Be reikalo – sakau tai iš praktikos. Jeigu tokį dalyką įveikia nesusikaupiantis mokinys, jis savo akyse jaučiasi herojus.

- O kas vyksta su nuobodomis, kurie smegeninėje nešiojasi taisyklių talmudą?

- Tokiems po Velykų rinksime grupes „taškynėms“. Įrodyta, kad jas labiausiai mėgsta ne vaikai, o suaugusieji, kurių darbas  itin reglamentuotas. Tie, kurie privalo laikytis griežtos metodikos darbe, patiria didžiausią džiaugsmą, kai pasiryžta tapydami elgtis kaip penkiamečiai.

Per „taškynes“ visi gauna sienų dažų, sienų teptukų, apsauginius kostiumus ir popieriaus.

- Ir ką jie daro? Taško vienas į kitą kaip dažasvydyje?

- Ne, jie turi mentelių, volelių, šukų, buitinių šiukšlių nuolaužų ir visais tais daiktais palieka pėdsakus ant popieriaus. Jie gali paleisti rankas į darbą ir dėti atspaudus arba vedžioti pirštais popierių palikdami keisčiausias žymes.

Kai kurie sukuria itin estetiškų darbų ir negali atsistebėti, kad jiems tai pavyko, nes dauguma žmonių mano, kad jie būtinai turi išmanyti taisykles. Jeigu taisyklių jiems niekas nenurodo – stop, užsiblokuoja.

- Tačiau koks tokios veiklos tikslas?

- Dvigubas. Pasipraktikavus, o vėliau kiek pasimokius apie spalvų derinius ir kompoziciją, įmanoma sukurti išradingų darbų.

Tačiau antrasis efektas - atsiplaidavimo - yra net svarbesnis. Žmonės, kurie dienų dienas dirba prie dokumentų ir skaičių, per itin trumpą laiką įgauna atsvarą taisyklių nesilaikyti ir daryti viską laisvai.

š pradžių būna net graudu stebėti. Ima į rankas mentelę ir sako: „Bet aš nemoku. Nežinau, ką man daryti.“ Tada klausiu: „O būdamas penkerių mokėjote iš manų košės balutės ant stalo pirštu nupiešti gėlę arba laivą?“

Ir studijoje - vos ne pergalės šūksniai. Vienas kitam ima pasakoti, ką ant kokios sienos yra išpaišęs ar ant kilimo paliejęs.

Pasitaiko, kad labiausiai emocijas užspaudęs žmogus netikėtai per „taškynes“ sukuria spontaniškiausią paveikslą.

- Kas vertina jūsų darbus?

- Mes rengiame parodas kavinėse. Sąmoningai viešosiose erdvėse, nes tada paveikslų autoriams labai pakyla entuziazmas. Jie bijo, kaip bus įvertinti, bet kartu suvokia, kad gali sukurti estetiškų darbų. Labai smagu, kai į tavo darbą kas nors kavinėje susidomėjęs žiūri, o tu stebi iš kampučio reakciją.

2012 metų spalį "Tappo D'oro" vyninėje Vilniuje įvyko pirmosios mūsų studentų darbų parodos atidarymas. Tuos darbus mes piešėmė Tenerifėje, kai buvome ten piešimo stovykloje. Juose buvo pilna ryškių gėlių ir saulės. Rudenį Lietuvoje jie atrodė puikiai - it šilumos oazė.

- Ko studijoje „Dailės pamokos“ galima išmokti?

- Figūros piešimo pamokas veda originalių freskų autorė dailininkė Liuda Stankevičienė. Ji yra monumentaliosios tapybos atstovė ir originalus žmogus, puikiai sugebantis dėstyti.

Per tapybos pamokas, kurias vedu aš pati, tapome akriliniais ir aliejiniais dažais, liejame akvareles. Dar vyksta kaligrafijos pamokos.

  - O kada bus galima iki soties pasitaškyti dažais?

- Po Velykų ims veikti „Taškynių“ klubas be taisyklių“ ir net rengsime išvažiuojamąsias sesijas į gamtą didelėms grupėms žmonių. Tai buvo mano mokinių idėja – jie pasiūlė taip švęsti gimimo dienas.

Artimiausias išvažiuojamasis pleneras – gegužės pabaigoje. Gegužės 22-ąją, trečiadienį vakare, išvykstame, sekmadienį vakare grįžtame. Kas pageidauja dalyvauti, raginame iš anksto pasirūpinti dviem poilsio dienomis, kad paskui iš apmaudo neverktų. Taip pat priimu siūlymus, kur galėtume apsistoti. Ieškome gražios vietos kuo arčiau Vilniaus.

- O kas tie jūsų plenerai? Skamba beveik kaip koks ŠMC šūkis arba Briuselio biurokratų kodas.

- Plenerai - labai smagus dalykas. 2011 m. liepą tapėme rožes Užutrakio rožyne. 2012 m. pavasarį pradėjome Markučiuose prie tvenkinuko. Gegužę išskridome į Tenerifę, akvarelėmis liejome jos kalnų ir vandenyno grožį, žiedų ir kaktusų gausybę. Rudens spalvas ant drobės tapėme Pučkorių atodangoje.

Šiemet sugalvosime ką nors nė kiek ne prasčiau. Pigiai, nes krizė nesibaigė, bet  išradingai.

- Kokia jūsų pačios specialybė?

- Esu laisvai samdoma spaudos dizainerė. Studijuodama Dailės akademijoje visada labai domėjausi tapyba. Mano darbų yra įsigiję ne tik draugai.

Studijos dienoraštis

Čia rašo studijos lankytoja Živilė Kairytė. Metodinis patarimas: skaitykite taip, tarsi jums ne kokie 90 - lyg viskas dar būtų prieš akis.

„Mūsų grupės mokytoja yra Liuda, o mokinės Agnė, Ugnė, Austėja ir Gabrielė. Agnė yra dvyliktokė. Supratusi, kad nori studijuoti grafinį dizainą, ėmė ieškoti pamokų, kuriose galėtų pasiruošti stojamiesiems egzaminams.

Agnė: „Mokytojos Liudos pamokos labai patinka, nes per pamokas gaunu daug dėmesio ir asmeninių pamokymų.“

Vieną dieną Agnė piešė cilindrą nauju štrichu. Mokytoja Liuda sako: „Žiūrėk, žmogus pirmą kartą bando šį naują štrichavimo būdą. Ir kaip? Gražu gi.“

„Tikrai, labai švarus, dailus piešinys“, - pritaria kitos mokinės. „Tai štai, - įsiterpia Liuda, - kadangi mano darbas yra ne tik girti, bet ir kabinėtis, tai ši vieta man nelabai patinka...“

Ir dėsto patarimus tokiu tonu, tarsi kalbėtųsi su dailininkių dailininke - „specių spece".  Jokio nusivylimo nepatiri, kai pastabos sakomos subtiliai.“

Pamaniau, kad jas ten moko ne tik piešti, bet ir rašyti - taip man patiko tas aprašymas.

Ieškojo nestandartinio būrelio

Ugnė (11 metų) ir Austėja (12 m.) yra dvi linksmos sesutės. Su Gabriele (13 m.) susipažino pradėjusios lankyti šią grupę ir iškart labai susidraugavo. Sesutėms čia mokytis piešti pasiūlė mama, ir joms patiko. O Gabrielė pati ieškojo nestandartinio piešimo būrelio. Labiausiai Gabrielei patinka piešti anime stiliaus piešinius pieštuku.

Austėja pastebėjo, kad prie molberto piešimas būna labai rimtas, o kai piešia susėdusios prie stalo, būna daugiau juoko, nes daugiau tarpusavyje gali paplepėti. Kartais netgi padainuoti. Jos ėmė ir padainavo lietuviškai japonišką dainelę.

Ugnei dailės būrelyje labiausiai patinka tai, kad iš tikrųjų dirbi, bet atrodo, kad žaidi ir linksmai leidi laiką:  „Kartais būna, kad ateini čia po sunkios dienos mokykloje pavargusi, liūdna, o čia viskas pasimiršta, atsigauni ir pralinksmėji.“

„Piešiant ir tapant šioje grupėje leidžiama juoktis ir kvatoti iš širdies, svarbiausia - netrukdyti kitiems, kurie, pavyzdžiui, labai susikaupę piešia cilindrus ir rengiasi stojamiesiems egzaminams“, - sako Ugnė.

„Aš manau, kad čia gali ateiti net nusivylusios namų šeimininkės, nes joms pasitaisys nuotaika – nebegalvos, kad jų gyvenimas niūrus“, - pasakė mergaitė.

Jų optimizmas man atrodo VERTYBĖ. Nesimaivau.

Apie talismanus

Čia - kitas įrašas.

„Šiandien mokytoja Viktorija ir Aleksandra švenčia MOKYTOJO dieną.

Šiaip jau Aleksandra yra ypatingas žmogus studijoje. Ji nėra viena iš studentų. Ji yra Viktorijos duktė, kartais meiliai vadinama Leliuku. Pamokose dalyvauja gana retai, o užduotis atlieka tik tas, kurios jai pasirodo ĮDOMIOS. Įdomu, kuri kuriai yra didesnė Mokytoja?

Bet užtat Aleksandra visada dalyvauja visuose svarbiausiuose, neeiliniuose studijos įvykiuose - šventėse, išskirtinių progų minėjimuose, išvykose, parodų atidarymuose. Ji, galima sakyti, yra studijos talismanas.  Ir labai dažnai Aleksandra tokiomis svarbiomis progomis mums pagroja gitara!“

Kodėl modeliai skraido

„Trečiadienio vakarais vyksta žmogaus piešimo pamokos, kurios bent jau man yra laaaaaaaabai sunkios ir laaaaaaaabai įdomios. Modeliams, kurie mums pozuoja, tos 3 valandos gal kiek lėčiau eina...nes jiems reikia išbūti tą visą laiką (su trumpom pertraukėlėm) beveik sustingus viena poza.

Bet aš stebiuosi kitkuo - mokytojos Liudos kantrybe: kiekvieną pamoką jai tenka vis iš naujo mums aiškinti, kokius raumenukus ir kauliukus po oda reikia pamatyti piešiant ir ko geriau nepamatyti, kad piešinys būtų tikroviškas. Ir kaip pėdą piešinyje pastatyti, kad modelis stovėtų, o neatrodytų skraidantis.“

Antrakursių logiką diktuoja profesijos

Jos, suaugusios lankytojos, nebūtinai nori paskelbti, ką veikia už dailės studijos sienų. Aišku tai, kad išsilavinimas aukštasis, sritis – tikslieji mokslai.

Studijos „Dailės pamokos“ atsiliepimų sąsiuvinyje pasiskaičiau, ką rašo studijos antro kurso lankytojos. Cituoju Živilę Kairytę, Daivą Valaitienę, Audrą Lazauskienę ir Deimantę, kuri pavardės neparašė.

Jų kasdienis darbas visai nesusijęs su menais. Deimantė neketina pažįstamiems pasakoti, kad lanko „Dailės pamokas“, nes jai atrodo, jog tai – itin asmeniška veikla.

„Man svarbu, kad paisoma individualių studentų poreikių ir tempo bei sugebėjimų - pamokos metu būna viena bendra užduotis visai grupei, tačiau į tą užduotį lanksčiai reaguojama. Mokytojos sukonkretina užduotį kiekvienam atskirai. Todėl visi grupės nariai jaučiasi jaukiai, esantys savo vietoje, nes visi daro tą pačią temą, bet pagal savo lygį. Traukia užduočių ir technikų įvairovė“, - rašo viena.

Kitai įsiminė atmosfera: „Studijos lankymas yra daug daugiau nei vien pamokos. Jei tik nori ir įsitrauki,  tampi tarsi bendruomenės nariu, nes paraleliai vyksta daug veiklų: plenerai, išvykos į meno parodas bei mūsų pačių darbų aptarimai po parodų, kurias rengiame.“

Trečiai įstrigo viena mokytojos Viktorijos frazė: „Išmokime piešiamą daiktą suvokti iš esmės, jį ištyrinėkime ir aiškiai nupieškime. Kai jį gerai pažinsime, užteks kelių mostų teptuku, kad potėpiai viską pasakytų.“

Ši frazė atrodo tobulai man tinka. Tik pradėjusi piešti pajutau gyvenimo, laimės pilnatvę, atsivėrė spalvų įvairovė.“

„Aš labai vertinu dailės teorijos pamokas. Dar man labai patinka, kai Jūs, Viktorija, tapote ar liejate akvareles drauge su mumis ir komentuojate tapybos procesą. Tiesa, mes truputį Jus kopijuojame, bet, turint pavyzdį, ateina suvokimas, ko paveiksle trūksta, kaip turėtų kristi šešėliai ir t.t.“, - rašo studentė.

Epilogas, kaip veikti ne tą, apie ką nežinai

Iš tiesų buvau labai skeptiškai nusiteikusi, kai ėjau į tą studiją. Troškau įsigyti ryškiai RAUDONO pipiro paveikslą, bet tikrai nemaniau, kad gali sudominti, kodėl žmonės tokias studijas lanko.

Dabar, kai jau kiek apsiuosčiau, man labiausiai patinka idėja pasiųsti velniop problemas. Ateini į studiją, palieki už durų savo įrėmintą gyvenimą ir veiki kažką, ko kiti net nesapnuoja, kad sveiko proto vedamam galima to imtis.

Paaiškėjo, kad V. Staryginos pipiras, kurį aptikau internete,  nutapytas ant mažo kartono gabaliuko. Labai apstulbau, kad jis viso labo buvo pieštas kaip mokymo priemonė studijoje „Dailės pamokos“, o ne kaip paveikslas, kurį ketinta parduoti.

Toks energingas ir toks RAUDONAS, kad net neįsivaizduojate. Kai lis arba kas nors duos velnių už netobulumą, atsisuksiu į raudono pipiro pusę ir jam mirktelsiu.

Garbingai sakau: niekada neimsiu piešti, nesvaidysiu dažų su mentelėmis apsirengusi dažytojo kostiumu. Bet tiems, kurie tai daro, šiek tiek sveikai pavydžiu.

Audronė Urbonaitė 
2013-03-11 11:27
http://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/ispudziai-po-apsilankymo-dailes-studijoje-esu-uz-tai-kad-taisyklingas-kubas-nukentetu-dazu-kare.htm#

...išvydau ryškų pipirą, nutapytą taip, kad jo raudonas šonas liepsnote liepsnojo. Tapybos darbelis buvo nedidukas, bet skleidė energiją it pasiutęs...