Žaltys – šeimos harmonijos ir amžinybės simbolis
Lietuvių pagoniškoje kultūroje žaltys visuomet buvo suvokiamas kaip laimės ir harmonijos nešėjas. Sakoma, kad jei žaltys apsigyvena tavo namuose, jis atneša laimę ir ramybę. Čiurlionio kūriniuose gyvatės motyvas įgauna universalesnę prasmę – jis simbolizuoja amžinybę, tą nuolatinį ciklą tarp gyvenimo ir mirties. Aštuoneto formos gyvatė jo darbuose tampa begalybės metafora – judėjimu į amžinybę, į transcendenciją. Tuo pačiu, šis simbolis neša ir gilų sielvartą, perteikiantį žmogaus netektį ir emocinį išlydėjimą į kitą pasaulį. „Laidotuvės simfonija“ – pradinė Čiurlionio kūrybos išraiška Nors „Laidotuvės simfonija“ priklauso ankstyviesiems Čiurlionio darbams, joje jau slypi daug elementų, vėliau tapusių jo kūrybos parašu. Šis ciklas dar nėra tokio muzikaliai išbaigto stiliaus, koks atsiskleidžia vėlesniuose jo darbuose, tačiau jau galime girdėti dvasinio suskambėjimo momentus. Netektys, perėjimai ir šviesa per sielvartą – pagrindinės temos, kurios sujungia paveikslus į galingą emocinį pasakojimą. Abstrakcijos diskusija: Čiurlionis kaip pirmasis abstrakcionistas Čiurlionio kūryba buvo tokia novatoriška, kad net po dešimtmečių ji išprovokavo dideles diskusijas meno pasaulyje. Vienas estų meno istorikas, gyvenęs Lietuvoje apie 1950-uosius metus, kėlė klausimą: ar Čiurlionis galėtų būti laikomas pirmuoju pasaulio abstrakcionistu? Tuo metu, kai tokie menininkai kaip Kandinskis ar Mondrianas dar tik kūrė savo stilius, Čiurlionio darbuose jau buvo matomos abstrakčios idėjos ir kosminė vizija. Tačiau menotyrininkai dažnai atkreipia dėmesį, kad Čiurlionis savo paveikslams suteikdavo pavadinimus, taip palengvindamas žiūrovui atpažinti vaizduojamas emocijas ar temas. Žiema: baltos ir mėlynos tylos istorija Žiemos paveikslai Čiurlionio kūryboje išsiskiria ypatinga atmosfera. Jie perteikia ne tik metų laiką, bet ir emocinę gylio pojūtį. Naudodamas baltos ir mėlynos spalvų paletę, dailininkas sukuria ledinę tylą, kurią tarsi gali išgirsti – trakšėjimą, sniego girgždesį ar stingdančio vėjo švilpimą. Baltos spalvos kontrastas su šiltesniais tonais sustiprina gilios žiemos iliuziją, o paviršiaus tekstūros subtilumas kviečia ne tik žiūrėti, bet ir įsiklausyti. Kosminės gėlės ir santykio paslaptis Čiurlionio paveiksluose gėlės nėra paprastos – jos primena nežemiškas formas, galbūt atkeliaujančias iš kosmoso. Viena gėlė degte dega gyvybe, o kita – nyksta ir blėsta. Šis kontrastas tarp gyvybės ir mirties, tarp šviesos ir šešėlio perteikia amžinąjį gyvenimo ir nyksmo santykį. Tokie elementai ne tik žadina vaizduotę, bet ir skatina giliau mąstyti apie laiką, prasmę ir mūsų pačių vietą pasaulyje. Mažos formos – didžiulė įtaka Daugelis Čiurlionio paveikslų iš pradžių buvo mažo formato, tačiau jų idėjos ir emocinis turinys yra neaprėpiamai gilūs. Šiandien šie darbai dažnai eksponuojami padidinti, leidžiant žiūrovams geriau įsigilinti į detales ir pasinerti į Čiurlionio sukurtą pasaulį. Nors originalūs kūriniai buvo nedideli, jų poveikis išlieka didžiulis, prilygstantis kosminio masto vizijoms. Čiurlionio kūryba – tai durys į begalinį simbolių, emocijų ir idėjų pasaulį. Jo darbai kviečia ne tik grožėtis, bet ir mąstyti, klausytis ir jausti. Kiekvienas paveikslas – tai pasakojimas, kuris atskleidžia ne tik menininko genialumą, bet ir universalias žmogaus patirties tiesas. Čiurlionio menas gyvas ir šiandien, įkvėpdamas vis naujas kartas.
0 Comments
Fantazijos ciklai: daugiau nei vaizdiniai
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis garsėjo savo polinkiu į ciklus – paveikslų serijas, jungiančias idėjas ir temas į vientisą pasakojimą. Aptartas Fantazijos ciklas, apimantis daugiau nei dešimt paveikslų, atskleidžia dailininko gebėjimą vaizduoti sudėtingas emocijas ir filosofines mintis per subtilias simbolines detales. Čiurlionis savo ciklus kūrė intuityviai – jungiamosios dalys, jo akimis, buvo ne tik vaizdinės, bet ir dvasinės. „Laidotuvės simfonija“ – septynių paveikslų kelionė Vienas ankstyvųjų Čiurlionio darbų – „Laidotuvės simfonija“ – prasideda iškilmingais vartais, simbolizuojančiais ribą tarp šiapus ir anapus. Žiūrovai paveiksle įžvelgia šviesą ir tyrumą, tačiau kiekvienas detalė užburia ir skatina naujas interpretacijas. Vartų forma primena angelų sparnus, simbolizuojančius susitaikymą ir ramybę, o šviesos blyksniai – perėjimą į kitą egzistencijos lygmenį. Abstrakcijos ir emocinis gylis Čiurlionio kūryba išsiskiria gebėjimu atsisakyti realizmo ir pasinerti į abstrakcijos gelmes. Paveikslai, tokie kaip „Laidotuvės simfonija“, leidžia ne tik įvertinti vaizdinę estetiką, bet ir pajusti dvasinį jų turinį. Kiekvienas žiūrovas čia randa kažką asmeniško: tai gali būti ramybė, ilgesys ar prasmės paieškos. Būtent šis abstrakcijos ir simbolikos susiliejimas paverčia Čiurlionio darbus laiko neapibrėžtais kūriniais. Dzūkijos vakaro tradicijos Čiurlionio paveikslai dažnai atspindi Dzūkijos tradicijas. Vakaro saulė, tokia svarbi „Laidotuvės simfonijoje“, yra ne atsitiktinumas – dzūkai mirusiuosius visada laidodavo vakare, palydėdami juos kartu su saulėlydžiu. Paveiksle šviesos intensyvumas, saulės padėtis ir karsto kryptis subtiliai perteikia šią tradiciją, o tai suteikia kūriniui autentiškumo ir gilaus emocinio konteksto. Egiptologijos atgarsiai: Sphinx'o paslaptis Čiurlionio kūryboje atsiranda daug Sphinx'o motyvų, kurie intriguoja ir paslaptimi užburia žiūrovą. Menininkas, puikiai išmanęs egiptologiją, įkvėpimo sėmėsi iš šios senosios kultūros simbolių. Sphinx'o figūros, karūnos ir mistiniai siluetai kūriniuose tampa durimis į dar nepažintą mitologinį pasaulį, kuriame kiekviena detalė turi potencialą papasakoti savą istoriją. Paslėpti ženklai: Čiurlionio slaptosios abėcėlės Įdomu tai, kad Čiurlionis su broliais buvo sukūręs unikalią abėcėlę, kurią naudojo susirašinėdamas. Kai kurie meno istorikai spėja, kad jo paveiksluose slypi užkoduotos žinutės, kurių reikšmes šiandien būtų galima tik atspėti. Vartų formos, primenančios raides „A“ ir „M“, galimai užsimena apie „Amen“, tačiau Čiurlionio intencijos visada liko paslaptingos. Stilizuota giltinė ir gyvatės ritmas Paskutiniuose „Laidotuvės simfonijos“ paveiksluose pasirodo stilizuota giltinė – ne bauginanti, o estetiška ir subtili. Šalia jos – gyvatės simbolis, kuris įvairiose kultūrose įgauna skirtingas prasmes. Lietuvių pagoniškoje tradicijoje gyvatė ar žaltys yra harmonijos ir laimės simbolis, o Čiurlionio paveiksluose ji įgauna dar universalesnę reikšmę – tai amžinybės ir gyvenimo ciklo metafora. Abstrakcionizmo pirmtakai ir kosmoso gėlės Kai kurie meno istorikai Čiurlionį vadina ankstyvuoju abstrakcionistu – jo kūryba įkūnijo idėjas, kurios vėliau išsiskleidė Kandinskio ar Mondriano darbuose. Tačiau net ir abstrakčiausi jo darbai turi savitus pavadinimus, kurie padeda žiūrovui susieti kūrinius su realybe. Žiemos paveiksluose dominuoja mėlynos ir baltos spalvų gamos, kurios perteikia šalčio gilumą ir kosminę tylą. Augalų, primenančių nežemiškas formas, motyvai skatina vaizduotę keliauti už žmogiškosios patirties ribų. Kiekvienas elementas – tarsi iššūkis žiūrovui pajusti daugiau nei matoma akimis. Čiurlionio kūryba – tai kvietimas į kelionę, kurioje kiekvienas žingsnis žadina naujus klausimus ir atveria neišsemiamas paslaptis. Kiekvienas paveikslas, ciklas ar simbolis kviečia ne tik stebėti, bet ir klausytis – tylos, spalvų, erdvės ir laiko. Čiurlionio menas yra gyvas – jis keičiasi kartu su kiekvienu, kuris drįsta į jį pasinerti. Gyvatė – begalybės šokis
Čiurlionio kūriniuose gyvatės motyvas šliaužia per laiko ir kultūrų ribas. Vieniems ji – mirties simbolis, kitiems – gyvybės ir išminties šaltinis. Tačiau lietuviškame kontekste žaltys atneša dar daugiau – tai šeimos laimės ir namų harmonijos nešėjas. Sakoma, jei žaltys įsikuria tavo namuose, jis atneša laimę ir saugumą. Šis mistiškas ryšys tarp žmogaus ir žalčio Čiurlionio kūryboje virsta vizualiniu begalybės simboliu – aštuonetu, išlenktu taip, kad atskleistų amžinybės paslaptį. Paveiksluose gyvatė tampa ne tik begalybės ženklo dalimi, bet ir subtiliu užuomina į žmogaus kelionę: nuo gimimo iki išėjimo, nuo praradimo iki susitaikymo. Čiurlionio „Laidotuvės simfonijoje“ gyvatė virsta tyliu liudininku – sielvarto, lydinčio mylimojo išėjimą į kitą pasaulį. Abstrakcija kaip drąsus proveržis Čiurlionio kūryba dvelkia abstrakcijos galia dar tais laikais, kai abstrakcionizmo terminui trūko dešimtmečio, kad įsitvirtintų meno pasaulyje. Tuo metu, kai tokie kūrėjai kaip Kandinskis ar Mondrianas dar tik laukė savo žvaigždžių valandos, Čiurlionis jau mezgė savo siūlus į pirmykštę abstrakcijos drobę. Jo kūryba kelia įdomų klausimą: ar Čiurlionis buvo pirmasis pasaulio abstrakcionistas? Jo paveikslai, nepaisant to, kad buvo apipinti pavadinimais, kalba apie tai, kas slypi už regimosios tikrovės. Be pavadinimo „Žiema“ ar „Laidotuvės simfonija“, ar galėtume atpažinti, kad šie kūriniai pasakoja apie metų laikų šaltį, tylą ir mistiką? Ir visgi, žiūrėdami į juos, jaučiame ne tik vizualinę harmoniją, bet ir gilią emocinę dramą. Žiemos tyla ir garsai drobėje Žiemos ciklo paveikslai pasakoja istoriją, kurią gali išgirsti – tai nėra tik tylus baltumas, tai trakšėjimas, ledų plyšimas, šalčio dvelksmas. Čiurlionio drobėse mėlynos ir baltos spalvų žaismas sukuria gilios žiemos pojūtį, kurio beveik negali išreikšti žodžiai. Net šilti spalvų atspalviai, šmėžuojantys paveiksluose, tampa dar ryškesniu kontrastu šalčio ir gyvybės santykyje. Dailininkas subtiliai kviečia ne tik žiūrėti, bet ir pajusti – pirštais, širdimi, ausimis. Drobės paviršius, jo faktūra kalba su žiūrovu, mokydama ne tik stebėti, bet ir klausytis, kaip paveikslas pasakoja savo istoriją. Kosmoso ir žemės dialogas Čiurlionio kūryboje augalai ir gėlės nėra tai, ką matome kasdien. Jie atrodo lyg atkeliavę iš kitos galaktikos – nežemiški, keistai susisukę, tarsi svajonėse išnyrantys siluetai. Viena gėlė degte dega gyvybe, o kita – tyliai nyksta. Šis kontrastas tarp gyvybės ir mirties, tarp uždegimo ir blėstančios šviesos Čiurlionio darbuose pulsuoja, kaip visatos ritmas. Gėlių kompozicijos ne tik peržengia realybės ribas, bet ir kviečia į kosminę kelionę. Kiekvienas žiedas, kiekvienas siluetas įgauna metafizinę reikšmę, leidžiančią suprasti, kad Čiurlionio kūryba niekada neapsiribojo tik šia planeta. Mažos drobės – didelės idėjos Nors daugelis Čiurlionio paveikslų buvo mažo formato, jų idėjos buvo be galo plačios. Šiandien mes dažnai matome jų padidintas versijas, tačiau net ir mažos originalų drobės turėjo milžinišką emocinę galią. Žiūrėdamas į mažą Čiurlionio darbą, gali pasijausti tarsi stovėtum prieš didingą visatos portalą, kviečiantį į simbolių ir prasmės pasaulį. Amžina Čiurlionio galiaMikalojus Konstantinas Čiurlionis paliko pasauliui kūrybą, kurios neįmanoma apriboti nei laike, nei erdvėje. Jo paveikslai kviečia žiūrovą pasinerti į mistinius kosminės harmonijos, filosofijos ir gilių emocijų klodus. Kiekvienas kūrinys – tai ne tik drobė, bet ir kelionė į žmogaus dvasios, gamtos ir visatos paslaptis. Čiurlionis lieka ne tik lietuviškos, bet ir viso pasaulio kultūros simboliu, kurio kūryba šildo širdį ir kviečia mąstyti apie tai, kas slypi anapus. Mintis ir nežinomybės magija
Čiurlionio paveikslai dažnai slepia daugiau, nei matome iš pirmo žvilgsnio. Vienas iš jo kūrinių, pavadintas „Mintis“, yra puikus pavyzdys, kaip menininkas savo darbuose palieka daug erdvės interpretacijoms. Pats Čiurlionis niekada neaiškino savo paveikslų reikšmių, tad kiekvienas žiūrovas yra kviečiamas savarankiškai atrasti jų prasmę. Paveiksle „Mintis“ akivaizdžiai atsispindi gamtos elementai – žemė ir dangus – tačiau tai, kokią idėją norėjo perteikti Čiurlionis, lieka paslaptis. Galbūt tai susiję su jo filosofinėmis paieškomis, galbūt su tikėjimu ar egzistenciniais klausimais. Jo mama ir tėvas buvo itin religingi, tad tikėjimas ir dvasiniai apmąstymai galėjo turėti įtakos ir šiam kūriniui. Kūrybinė laisvė ir amžini klausimai Menininko kūrybos atvirumas interpretacijoms leidžia ne tik menotyrininkams, bet ir kiekvienam žiūrovui tapti kūrybos proceso dalimi. Čiurlionio paveikslai, tokie kaip „Mintis“, yra ne tik vizualiniai kūriniai, bet ir kvietimas susimąstyti, įsijausti, pabūti tame pasaulyje, kur realybė persipina su fantazija. Vienas iš jo paveikslų, įvardytas Salomėjos Nėries, buvo apibūdintas kaip bauginantis. Tai dar kartą patvirtina, kad Čiurlionio darbai nėra vien tik menas – jie turi emocinį, intelektualinį ir dvasinį poveikį, galintį veikti labai asmeniškai. Čiurlionis: kūrėjas ir jo palikimas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis paliko neišdildomą pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kultūroje. Jo paveikslai, muzika ir idėjos peržengia laikmečio ir geografijos ribas, palikdami atviras duris į asmeninius apmąstymus bei naujas interpretacijas. Jo kūryba – tai universali kalba, kurią kiekvienas gali suprasti savaip. Baigiant šią kelionę po Čiurlionio kūrybos pasaulį, svarbu prisiminti, kad jo darbai yra tarsi langas į žmogaus vidinį pasaulį. Jie atskleidžia harmonijos, fantazijos ir žmogaus santykio su gamta gelmes. Kiekvienas paveikslas, kiekviena nata ir kiekviena mintis yra kvietimas įsiklausyti ir pamatyti pasaulį kitaip – taip, kaip jį matė pats Čiurlionis. Pabaiga Mikalojus Konstantinas Čiurlionis išlieka Lietuvos kultūros simboliu, kurio kūryba įkvėpė ne vieną kartą ir toliau stebina bei žavi pasaulį. Jo menas gyvas, nes jis niekada nesibaigia – jis tęsiasi kiekvieno iš mūsų mintyse. Pastelės ir techninės kūrybos subtilybėsČiurlionis daugelyje savo darbų naudojo pastelę – spalvotas kreideles, kurios leido jam subtiliai perteikti šviesos ir spalvų niuansus. Pastelės technika buvo populiari dėl savo paprastumo, tačiau ji taip pat reikalavo ypatingos priežiūros, nes kūriniai buvo jautrūs aplinkos poveikiui. Šiandien šis mitas, kad pastelių kūriniai negali būti eksponuojami ar transportuojami, yra paneigtas – šiuolaikinės technologijos leidžia saugiai išsaugoti šiuos šedevrus ir rodyti juos pasauliui.
Žaidimas su paveikslų reikšmėmisViena iš žavių Čiurlionio kūrybos savybių – galimybė interpretacijoms. Pats autorius niekada neaiškino savo paveikslų reikšmių, todėl kiekvienas žiūrovas gali juos suvokti savaip. Šis kūrybos atvirumas leidžia žiūrovui įsitraukti į meninį pasaulį ir ieškoti savo atsakymų. Štai vienas žinomiausių jo darbų – „Ramybė“. Jo minimalistinė kompozicija sukelia begalę klausimų: ar tai gamtos vaizdas, ar simbolinė alegorija? Kiti darbai, tokie kaip „Miško ošimas“, perteikia antropomorfines idėjas – medžiai tampa žmonėmis, o gamtos garsai – muzika. Čiurlionis sužmogindavo gamtą, kurdamas jausmų ir prasmių pilnus paveikslus. Simboliai ir elementai Čiurlionio kūrybojeČiurlionio kūryba buvo giliai persmelkta simbolikos. Jis dažnai naudojo keturis pasaulio elementus – ugnį, vandenį, žemę ir orą – kaip pagrindinius motyvus. Pavyzdžiui, „Miško ošimas“ simbolizuoja harmoniją tarp gamtos garsų ir žmogaus emocijų, o medžio šakos ar krentančios šviesos spinduliai gali būti interpretuojami kaip muzikinės natos, grojančios gamtos simfoniją. Simbolizmas Čiurlionio darbuose dažnai turėjo ryšį su jo filosofiniais ir mitologiniais interesais. Rytų filosofijos, mitologijos ir gamtos harmonijos temos atskleidžia menininko gebėjimą jungti kultūrinius ir dvasinius elementus į vieningą kūrybos visumą. Asmeninė erdvė kūrybaiDruskininkai buvo ypatinga vieta Čiurlionio gyvenime. Čia jis turėjo atskirą mažą namelį, kur galėjo atsiduoti kūrybai. Šiame namelyje jis praleisdavo valandas, klausydamasis gamtos garsų ir medituodamas miško ramybėje. Toks glaudus ryšys su gamta atsispindi daugelyje jo paveikslų, kuriuose gamta gyvena ir kvėpuoja kaip žmogus. Antropomorfizmas Čiurlionio darbuoseAntropomorfizmas – žmogaus bruožų suteikimas gamtai ar negyviems daiktams – buvo viena iš pagrindinių Čiurlionio kūrybos idėjų. Tai pastebima ne tik „Miško ošime“, kur medžiai primena arfą, bet ir kituose darbuose, kur debesys tampa žmogaus figūromis, o gamtos elementai įgyja emocinius atspalvius. Kūrybos interpretacijų įvairovėŽvelgiant į Čiurlionio kūrybą, tampa aišku, kad nėra vieno „teisingo“ atsakymo. Jo darbai, tokie kaip „Palangos tiltas“ ar kiti fantazijų ciklo paveikslai, įkvepia žiūrovus naudotis savo vaizduote. Kiekvienas paveikslas – tai kvietimas į kelionę po autoriaus mintis, tačiau tuo pačiu suteikiama erdvė atrasti savo unikalią prasmę. Skaitykite tęsinį, kuriame toliau plėtojame šį įkvepiantį pasakojimą apie Čiurlionio kūrybą ir jo gyvenimo filosofiją. Gyvenimo saulėlydis ir sveikatos iššūkiai
1909 metais Mikalojus Konstantinas Čiurlionis vedė Sofiją Kymantaitę, tačiau šeimyninės laimės ilgai mėgautis negalėjo. Jo sveikata pradėjo sparčiai blogėti, ypač protinė būsena. Bičiulių pagalba buvo surinktos lėšos, leidusios jam išvykti gydytis į Raudonojo Dvaro sanatoriją netoli Varšuvos. Deja, gydymas nedavė rezultatų – 1911 metais Čiurlionis mirė nuo plaučių uždegimo. Ši tragiška baigtis sustiprino genijaus mito aurą, kuri jį lydi iki šių dienų. Kodėl Čiurlionis vadinamas genijumi? Čiurlionio genijaus esmė slypi jo nepaprastame atsidavime kūrybai. Jis ne tik turėjo neeilinių gabumų, bet ir beprotiškai daug dirbo – tiek muzikoje, tiek dailėje. Šiuolaikinis genijaus apibrėžimas dažnai siejamas ne su įgimtu talentu, o su atkakliu darbu ir atsidavimu savo veiklai. Čiurlionis buvo tobulas šio apibrėžimo įsikūnijimas. Jo kūrybinis procesas buvo intensyvus ir visapusiškas. Muzika, tapyba, fotografija, literatūra – Čiurlionis save išreiškė įvairiomis formomis. Jis rašė tekstus, kūrė eskizus, o jo laiškai šeimai ir Sofijai dažnai buvo papuošti unikaliomis piešiniais, kurie vėliau virto žinomais meno kūriniais. Kūrybinis kelias ir saviraiškos priemonės Savo kūrybos pradžioje Čiurlionis labiausiai gilinosi į muziką. Tačiau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje muzikos pasaulyje vyko radikalūs pokyčiai – modernizmas pradėjo formuoti naujas išraiškos priemones. Tai daugelį muzikantų pastūmėjo ieškoti kitų būdų išreikšti savo kūrybingumą. Manoma, kad būtent šiame kontekste Čiurlionis atrado tapybą ir dailę. Jo piešiniai ir paveikslai dažnai buvo sukurti naudojant pastelę arba temperą – kuklius, bet efektyvius dažus. Eskizai, kuriuos jis piešdavo laiškams ar atvirukams, neretai tapdavo visaverčiais meno kūriniais. Nepaisant trapios pastelių technikos, šiuolaikiniai menotyrininkai paneigė mitą, kad Čiurlionio kūrinius sunku eksponuoti ar transportuoti. Gyvenimas intelektualo akimis Čiurlionis buvo ne tik menininkas, bet ir išskirtinai apsišvietęs žmogus. Jis domėjosi Rytų filosofija, mitologija ir senosiomis pagoniškomis tradicijomis, kurios atsispindi jo darbuose. Nors gyveno skurde, jis siekė išlaikyti intelektualo įvaizdį – skolindavosi drabužius, kad galėtų tinkamai atrodyti visuomenėje. Tautinis sąjūdis ir kūrybos svarba Lietuvai Čiurlionis aktyviai dalyvavo Lietuvių tautiniame atgimime, kuris buvo itin svarbus laikotarpiu, kai Lietuva dar tik svajojo apie nepriklausomybę. Jo kūryba ne tik estetiniu, bet ir tautiniu aspektu buvo reikšminga – jis siekė išsaugoti lietuvių tapatybę ir kultūrą. Sovietų valdžia, siekdama sumenkinti jo palikimą, skleidė mitus apie jo kūrinių „trapumą“ ir ribojo jų eksponavimą. Toliau tęsiame pasakojimą apie šį išskirtinį kūrėją. Įžanga
Labas rytas visiems, kurie prisijungė prie šios paskaitos! Esu Laura, ir šiandien noriu jus supažindinti su vienu unikaliausių Lietuvos kūrėjų – Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Nors daugelis galbūt apie jį girdėjo, ne visi iki galo supranta jo talentą, kūrybą ir gyvenimo tragizmą. Šioje paskaitoje pasidalinsiu įdomiausiomis detalėmis apie Čiurlionio gyvenimą, kūrybą ir jo įtaką mūsų kultūrai. Čiurlionio kūrybos unikalumas ir tragedija Čiurlionis – daugeliui girdėtas vardas, tačiau jo kūryba ir asmenybė išlieka paslaptingos. Vieniems jo darbai kelia įvairiausius jausmus, kitiems jis gali atrodyti sunkiai suprantamas. Tačiau viena aišku – Čiurlionis buvo unikalus kūrėjas, kuris per savo trumpą gyvenimą sukūrė nepamirštamų darbų, o jo kūrybos unikalumas iki šiol neturi analogų. Didžioji tragedija slypi tame, kad jo laikais, o ir dabar, daugelis jo nesuprato ir nevertino. Nors atsirado žmonių, kurie matė jo genialumą – paprasti valstiečiai dažnai suprato Čiurlionį geriau nei intelektualai. Šiandien mokyklose apie Čiurlionį mokoma paviršutiniškai, nors jis nusipelno daug gilesnio dėmesio. Čiurlionio vaikystė ir pirmieji kūrybos žingsniai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 metais Senojoje Varėnoje, o netrukus su šeima persikėlė į Druskininkus. Jis buvo vyriausias iš devynių vaikų muzikaliai gabių šeimoje. Druskininkų namuose vis dar galima pamatyti jų dienotvarkę, kurioje tiksliai nurodyta, kada kuris vaikas turėjo groti šeimos turėtu fisharmonija – klavišiniu instrumentu. Šeima, gyvenusi kukliai, sulaukė likimo dovanos. Vienas gydytojas pastebėjo Čiurlionio muzikalumą ir supažindino jį su kunigaikščiu Mykolu Kleopu Oginskiu. Kunigaikštis finansavo jaunąjį Čiurlionį, kuris būdamas 14 metų išvyko mokytis į Plungės orkestro mokyklą. Ten jis pradėjo gilintis į muziką, kuri tapo svarbiu jo kūrybos pagrindu. Studijos ir piešimo pradžia Čiurlionio talentą pastebėję mecenatai suteikė jam galimybę studijuoti Varšuvos muzikos institute, o vėliau – Leipcige, Vokietijoje. Tačiau studijos Leipcige buvo iššūkis – būdamas vienintelis lietuvis, jis jautėsi vienišas ir ilgėjosi šeimos. Tuo metu pradėjo piešti, atkartodamas savo gimtųjų apylinkių vaizdus iš atminties. Grįžęs į Varšuvą, jis toliau ugdė savo talentą ir pradėjo mokyti muzikos, siekdamas finansinės nepriklausomybės. Piešimas vis labiau užvaldė jo kūrybą, todėl jis pradėjo lankyti dailės mokyklą. Po kurio laiko Čiurlionis grįžo į Lietuvą, kur susipažino su Sofija Kymantaite, savo būsimąja žmona, kuri mokė jį lietuvių kalbos – kalbos, kurios tuo metu jis beveik nemokėjo. Čiurlionis tarp Lietuvos ir Sankt Peterburgo Nepaisant pastangų Lietuvoje, sunkumai vertė Čiurlionį ieškoti pripažinimo užsienyje. Jis išvyko į Sankt Peterburgą, kur lietuvių ir kitų menininkų bendruomenė buvo didesnė. Čia jo kūryba susilaukė įvairių reakcijų – nuo susižavėjimo iki visiško nesupratimo. Vis dėlto, Peterburge jam sekėsi kiek geriau nei Lietuvoje. Toliau tęsiame pasakojimą apie šį išskirtinį kūrėją. Saule nudegusi basa... vasara nubėgo jau savais keliais. O mes ją išlydėjome geriausiai kaip tik mokėjome – tapydami. Tapėme paskutinę vasaros dieną mano tėčio kaime, kuris neoficialiai vadinamas Kairių Prūdiškėmis. Kviečiu skaityti ten buvusios ir viską mačiusios Dianos įspūdžius apie vasaros išleistuves. Pralėkė vasara ir štai – mano tapybinės praktikos "sąskaitoje" jau 2 plenerai. Abu kažkuo panašūs (kai jauti malonų atotrūkį nuo kasdienybės ir tyliai džiūgauji, kai tas jausmas sugrįžta vis labiau įgavęs prasmę) ir tuo pačiu visiškai skirtingi (atrodo, koks gi skirtumas, kur tapyti, viskas vyksta lyg ir taip pat, be didelių staigmenų ir iššūkių... BET iš tikrųjų tame slypi gili paslaptis, kurią kiekvienas plenero dalyvis išgvildena individualiai). Taigi, prie ko čia vasara? Jos atidarymas ir uždarymas pažymėti plenerais – nežinia, ar čia tyčia taip sutapo, ar tiesiog gražus atsitiktinumas įvyko, tačiau koooks jausmas! Viena, kai spirgi su vasariškais lūkesčiais, ir kita, kai jau ramiai apžvelgi vasaros rezultatus. Ir šiaip, net įrodinėti nereikia, kaip vasara įkvėpia – joks kitas metų laikas nėra tiek nusipelnęs tiems, kuriems patinka iškišti nosį į lauką ir tapyti po atviru dangumi nuo ryto iki vakaro. Judėjimas į priekį. Baigiamąjį vasaros plenerą galėčiau drąsiai pavadinti žymiai brandesniu. Manau, anksčiau tapiau tiesiog iš jausmo, kurį sukuria: 1. oras (čia saulė šviečia, čia lietus lyja, čia vėjas molbertus griauna ant žemės), 2. nuotaika (kurią, kaip sako liaudies išmintis, dažnai įtakoja išsiropštimas iš lovos tam tikra koja), 3. šalia bruzdantys žmonės (prajuokino-suerzino-vėlprajuokino-privertėsusimąstyt-išbaškė-prajuokino... veiksmas vyksta). Galiausiai, pirmojo plenero erdvė buvo tik apčiupinėta tiek, kiek kiekvienas to norėjom ir kiek pajėgėm, be unikalios istorijos apie tą ypatingą vietą, tiesiog su mūsų įžvalgomis. O pleneras Prūdiškėse (kolegės tėčio sodyboje) pakvietė tvirtai žengti į kitą plenerišką etapą - pradėti tapyti artimiau pažinus ir prisijaukinus erdvę, kurioje atsidūrei. Nuo aha iki oho. Pavyzdys. Atvažiuoji į sodybėlę ir pirmąsias sekundes apsižvalgai, įvertini situaciją: AHA, statybos, bruzgynai, daržas, prūdas, miškas, esmė aiški, ką nors nupaišysim. Po gerų poros valandų jaukaus pasisėdėjimo su sodybos šeimininku: OHO, kokia čia puiki aura, kokia tobula erdvė tyrinėti dangaus gyvenimą, molio šventovė apgaubta amarantų giraite, ramybės oazė tarp kosminių prūdelių, slėpiningų pelkių ir nežinomojo piliakalnio. Ir ypatingasis kompanjonas Reksas. Vietoj pabaigos. Kai nežinomas kraštas netikėtai tampa lyg tavo namai, jį tapyti tiesiog iš inercijos jau nebeįmanoma. Ne veltui vienas iš toje sodyboje pradėtų paveikslų vis dar bręsta galvoje – jį pabaigti planuoju, kai visi įspūdžiai ramiai susigulės ir tada... gims Paslaptingieji Prūdiškių gyventojai. Diana.
Sveiki vasarotojai, kaip gyvuojate? Ar vasara jums dosni saulėtų tingių dienų, kelionių, žalumos, uogų, grybų, lengvų rūbų, ilgų vakarojimų su smagia kompanija, maudynių, spoksojimo į debesis atsigulus žolėje, zirziančių uodų, šviežio medaus....ir kitokių vasariškų malonumų? Mums, dailiokams, vasara siūlo daugybę nuostabių vaizdų ir galimybių tapyti gamtoje. Studijos vasaros sezono atidarymas įvyko gegužės 22-26 dienomis Aukštadvaryje vykusiame plenere. apie kurį pasakoja ir savo įspūdžiais dalinasi dvi šaunios „Dailės pamokų“ studentės ir plenero dalyvės Jovita ir Diana. Būna kartais, kad visi mes tapome vieną ir tą patį objektą, o paveikslai gaunasi visiškai skirtingi – vieni kruopščiai išpiešti su smulkiausiomis detalėmis, kiti stambiais potėpiais atvaizduoja apibendrintą visumą, vieni ryškūs, kiti švelnūs, vienam paveiksle tas pats objektas būna labai arti stambiu planu, o štai jau kitame jis tolimas mažiukas... Taigi noriu pasakyti, kad paveiksluose ir visame, ką kalbame, darome, prisimename reiškiasi mūsų asmenybė ir unikalumas. Jovita: Trečiadienio vakarą, pirmosios su Daiva atvykusios į plenero vietą, pamatėme įspūdingai atrodantį ežerą vingiuotais krantais. Jis visas kaip ant delno buvo mums matyti nuo ant kalvos stovinčio jaukaus, medžiu kvepiančio namo, kuriame mes ir įsikūrėme. Vakare, atvykus visoms plenero dalyvėms, buvo puiki vakarienė – ledai su braškėmis... O po vakarienės ėmėmės kurti eskizus mūsų Studijos bendram paveikslui. Ryte Daiva mus pakvietė į rytinę mankštą. Labai patiko! Aš ir dabar dalį pratimų prisimenu ir atlieku juos namuose. Po mankštos, pusryčiams išvirėme ryžių košės su razinomis, prie tos košės labai tiko Marlenos atežtos šaldytos saldžios braškės. Po pusryčių bandėme kurti eskizus ežero paveikslui. Aš pirmą kartą bandžiau piešti gamtos peizažą, tad kilo daug įvairių klausimų. Ežere matėsi kaip nuo vėjo vis keitėsi bangelių virpėjimas ir kryptis, atspindžiai vandenyje bei debesys danguje... Tapydama bandžiau tuos atspindžius ežere savo 2-juose paveiksluose užfiksuoti skirtingai. Ten buvo tiek įvairovės... Tuos ežero vaizdus primena Marlenos, Aleksandros ir Manto nuotraukos, galima grožėtis ir toliau tapyti. Žinoma, buvimas prie to Ežero įsiminė. Manau, kad ateityje piešiant kitų ežerų vaizdus, vaizduotėje išliks tie prisiminimai ir jau bus visai kitoks tapymas nei tiesiog kokių nors nuotraukų kopijavimas... Eskizai mūsų Studijos bendram paveikslui: Diana: Kadaise, kai dar nebuvau išbandžiusi piešimo gamtoje, prilygindavau tai žvejybai, kuri man anaiptol neprimena įdomios veiklos (kas per gebėjimas taip nuobodžiai ir ilgai leisti laiką žiūrint tik į plūdę, ar kaip ji ten vadinasi?). Bet kai intensyviau pradedi piešti ir daug laiko praleidi patalpose (ypatingai su kvapniaisiais aliejiniais dažais), pajunti gamtos trauką :). Tai nereiškia, kad pakeičiau požiūrį ir į žvejybą (beje, žvejai, pasirodo, yra puikūs modeliai tapymui), bet dalyvavimas plenere tikrai kai kuriuos įsitikinimus apvertė aukštyn kojomis. Net supratimą apie orą – pasirodo, nėra blogo oro, ne tik kai yra tinkama apranga, bet ir kai šalia –jauki kompanija ir tik maloni veikla.
Tapymas gamtoje įkvepia. Pamatytumėt mano nutapytus debesis! Iki šiol visi pamatę aikčioja – oho, kokie tikroviški, kokie puručiai! Ir ežeras tampa dangaus atspindžiu, o ne bala. Ir pajauti peizažo sluoksnius – jautriai, palengva išnykstančius tarpusavyje susiliejus derančioms pastelinėms spalvoms. Ir gimsta personažai, kurių natūroje ir nebūtina matyti (taip ant drobės nutūpė gandrai-žuvėdros). Net elementarūs dalykai virsta stebuklu (Palaimintas juodai-baltas paveikslo juodraštis ir šventas spalvų žemėlapis. Amen.). Ir maloniai kutena sielą, kai šiltas vėjas kedena plaukus, saulė bučiuoja skruostus, per koją tipena skruzdė, o šalia kregždutės šnekučiuojasi ir lipdo lizdą. O tu sau tapai atsipūtęs, žmogau. Kai plenere gimusius paveikslus nunešiau rėminti, rėmintojas sakė: "O taip, plenerai geras dalykas, labai geras". Tikrai. Kas už ką buvo atsakingas Arba mūsų Svajonių komanda :) Keliavom šešiese ir taip jau susiklostė natūraliai, o gal kai ką ir aplinkybės privertė, kad kiekvienam iš mūsų viso plenero metu teko po svarbią ir atsakingą užduotį. Ir galiausiai paaiškėjo, kad esame puiki, net galima sakyti - svajonių komanda :) Daiva buvo ne tik kelionės idėjinis vadas, bet ir pagrindinė organizatorė. Poilsiavusi ir keliavusi ne vieną kartą Tenerifėje, jau žinojo daug praktiškų detalių: kur apsigyventi, kaip judėti saloje, kur geriausia apsipirkti, kurias vietoves būtina ir verta aplankyti, kiek pinigų maždaug reikės ir pan. Daiva mums suorganizavo pigią ir patogią nakvynę jaukiame Los Silos miestelyje, esančiame šiaurinėje salos pakrantėje. Gyvenome apartamentuose prie pat vandenyno ir dieną naktį klausėmės bangų mūšos. Iš vienos pusės beribis vandenynas, iš kitos pusės siauros vingiuotos margų namų gatvelės kalnų apsuptyje. Kambariuose turėjome virtuvėlę, tad valgyt daugiausia gaminomės patys. Pačią pirmą dieną visai savaitei apsipirkome didžiuliame supermarkete pagrindinių produktų, o šviežios duonos, sūrio ir vaisių kas rytą nusipirkdavome šialia esančioje parduotuvėlėje, kurios pardavėja ir šeimininkė kaskart draugiškai pakalbindavo mus. Man buvo labai smagu pasipraktikuoti ispanų ir vokiečių (nes Tenerifėje poilsiauja daugybė vokiečių) kalbų žinias, kurios pravertė įvairiausiose kelionės situacijose. Tad buvau mūsų grupės vertėja. Visas kelionės išlaidas rūpestingai žymėjosi mūsų apskaitininkė Audra savo slaptame sąsvinukyje ir grįžusi namo atidžiai viską suskaičiavo ir padalino taip, kad visi būtų atsiskaitę su visais kaip ir priklauso. Ir niekam nekilo jokių klausimų. Visa menine programa rūpinosi Viktorija. Be jos tai būtų buvusi tiesiog išvyka į Tenerifę, o ne pleneras. Prisitaikėme prie vietinio ritmo: atsikeldavome anksti ryte ir iki pietų, kol saulė dar ne tokia karšta, liedavome akvareles dažniausiai kur nors netoli namų. Paskui eidavome ruošti pietų, valgyti ir mėgautis siesta bei maudynėmis vandenyne. Geriausiai mėgavimosi ir poilsiavimo temą išmanė mūsų Aleksandra. Tai ji mums visiems nuolat primindavo, kad atostogų metu privalo būti daug maudynių, ledų, įdomių kelionių ir visokių kitokių pramogų. Išsiilsėję, prisismaližiavę ledų ir prisišokinėję per bangas, nuo kokios 4-5 valandos popiet, kai jau saulė būdavo nebe tokia kaitri, išsiruošdavome į išvykas automobiliu. Vos atvykę, oro uoste išsinuomojom automobilį, kuriuo ir judėjome po salą. Šoferio pareigas nepriekaištingai vykdė Mantas. Surinkdavo visą mūsų “damų” ekipažą ir vežiodavo po Tenerifę. Aplankėm visą šiaurinę pakrantę, buvom prie švyturio, kilom link Teidės į kalnus, lankėmės Santa Cruze, ir Puerto de la Cruz mieste esančiame Loro parque - įspūdingame zoologijos sode, stebuklingame Icodo miestukyje aplankėme senut senutėlį, kokį 1000 metų jau skaičiuojantį, Drakono medį, ir drugelių namus... Ir visur, kur tik buvom, suradę tinkamą vietelę, išsitraukdavom savo turimas priemones ir gaudėm visus įspūdžius popieriuje. Į Tenerifę lėktuvais atvykome tik su rankiniu bagažu, tad dailės užsiėmimams vežėmės lengvas ir sausas priemones – popierių, pieštukus, akvarelę, pasteles, angliukus. Mes, damos, į popierių bandėm perkelti matomą grožį. O Mantas tuo metu aplinkui sukinėdavosi su savo foto-amunicija ir viską fiksavo fotojuostoje. Ačiū jam už gausybę fantastiškų nuotraukų!
O paskutinis žodis tebūnie vėl mano ;)
Kai iš Rojaus Tenerifėje sugrįžome ir nusileidome Vilniaus oro uoste, supratome, kad grįžome į Rojų Lietuvoje. Viskas viskas per tas porą savaičių, kol buvome išvykę, spėjo sulapoti, sužaliuoti, sužydėti! Gatvės ir pastatai skendėjo įvairiausiuose žieduose! Tad šiais metais surengėme plenerą nuostabiojoje Lietuvoje! Tapyti, piešti ir lieti svaigių gegužės žiedų Aukštadvaryje. Mielai kvietėme ne tik studijos studentus, bet ir visus, norinčius. Nereikėjo turėti kažkokių piešimo įgūdžių – tereikėjo noro pajusti kūrybinį džiaugsmą! |
Dienoraščio autoriaiŽivilė Kairytė, studijos „Dailės pamokos“ studentė, tapytoja, iliustratorė, rašytoja–žurnalistė ir aktyvi veikėja bei organizatorė. Archyvas
January 2025
Categorijos
All
|