Apie Studiją, mokytojas Viktoriją ir Liudą, ir apie blog'o rašymą

Sveiki, mieli „Dailės pamokų" draugai ir šio internetinio dienoraščio skaitytojai,

nesu rašiusi blog'o ir nelabai išmanau, ar pradedant naują įrašą reikia pasisveikinti. Bet man taip jaukiau. Ir dar norėčiau pridurti, kad labai malonu susipažint. Esu Živilė, studijos „Dailės pamokos“ studentė. Įkvėpta naujametinių pažadų sau 2013-aisiais imtis naujos veiklos, pvz., rašymo, prisiprašiau Viktorijos, kad mūsų Studijai reikėtų kokio internetinio dienoraščio, o ji taip entuziastingai sutiko, kad nieko nelaukus ėmė ir sukūrė visą šitą gražų puslapį su blog'o skiltimi, įdavė man visus prisijungimus ir pasakė „Štai – rašyk!“. Man nuo tokios didelės atsakomybės jau gal net ir pusė turėto įkvėpimo išgaravo, bet niekur nebedingsiu – pasakosiu apie mūsų Studiją, joje vykstančias pamokas, kūrybinius sumanymus, įvairiausias veiklas ir, žinoma, apie čia besilankančius žmones.  

Viktorija su dukra Aleksandra švenčia Mokytojo dieną. Įdomu, kuri kuriai yra didesnė Mokytoja? :)

Ehhhh parašiau mūsų studija, nes man ji tokia miela ir sava per šiuos pusantrų metų patapo.....O iš tiesų tai Studiją įkūrė ir jai vadovauja, ir pamokas joje veda Viktorija Starygina, kuri pati apie save štai kaip sako: „Esu laisvai samdoma spaudos dizainerė. Laisvalaikiu piešiu, tapau ir dėstau dailę suaugusiems. Prie kūrybos sugrįžau po ilgos pertraukos. Todėl dabar degu noru ištapyti ir išpiešti tai, ko manyje prisikaupė per užsitęsusį „tylos“ laikotarpį“.  

O aš nuo savęs galėčiau dar pasakyti, kad tai nuostabiai nuoširdus žmogus, labai įdomi ir šiek tiek paslaptinga asmenybė (bent jau man taip atrodo, kad paslaptinga, nors ji pati yra sakiusi, kad jai tai ji visai neatrodo paslaptinga), o kaip Dailės mokytoja yra nepaprastai kūrybinga ir žasimingai reikli, profesionali ir be galo kantri mums vis iš naujo aiškindama, kaip daryti perspektyvą, kaip iškelti formą ir pan. Nuostabi Mokytoja. Man labiausiai patinka, kai imi ir paklausi kažko tokio kaip: „O galima, aš šitą pastatymą pastelėmis vietoj akrilinių dažų tapysiu?“ ir tada Viktorija sako:„Ar kada nors šitoj studijoj buvo kas nors negalima?“. Kažkaip labai smagu girdėti tą VISKAS GALIMA :) 

Studija 2012 m. pradžioje. Dar tuščiomis sienomis...

Buvo taip, kad mokytoja ieškojo mokinių, mokinės ieškojo mokytojos ir, kai susipažinom 2011 metų vasaros pradžioje, tuomet studijos dar nebuvo. Aš, Daiva, Jūratė ir Laima pradėjom antradieniais 17-20 val. lankyti dailės pamokas pas Viktoriją namuose. O maždaug po pusmečio atsirado ir Studija. Ir jau 2012 metų užsiėmimus pradėjome Studijoje, kurioje sienos nudažytos citrinine spalva, ir kurios per visus praėjusius metus apkibo įvairiais piešiniais, paveiklais, kompozicijomis, palangės apsėdo dažų tūbelėmis,stiklainiais vandeniui, teptukais, pieštukais,angliukais, trintukais, šepetukais, po stalu atsirado dėžė su puodeliais ir šaukštukais arbatos gėrimui, atkeliavo netgi pianinas, kuriuo, tiesą sakant, retai kas pagroja, į sienas atsirėmė molbertai.... Kaip ir priklauso čia įsivyravo mielas kūrybinis chaosėlis, apsigyveno mūzos...

O taip viskas ėmė atrodyti įpusėjus metams, Studijoje apsigyvenus mūzoms...

Pakvipo dažais, laku, šiek tiek apsitaškė studijos grindys...

Atėjo naujų studentų (prie mūsų, antradieninių, prisijungė Audra ir Diana), susidarė naujų grupių, atsirado įvairesnių užsiėmimų. Pradėjo rinktis senjorų grupė, atskira vaikų grupė, ir dar atsirado pirmokai, o atsiradus pastariesiems mūsų antradieninė grupė automatiškai tapo antrokais arba pažengusiais! Vasaromis, kai geras oras, užsiėmimai persikelia į lauką, vyksta plenerai. Jau buvo ir vieno mūsų plenero darbų paroda! Bet apie tai bus kitas įrašas...

Pamoka persikėlė prie senojo Žvėryno tilto. Čia mūsų antrokė Daiva prie savo naujo etiudniko

Paskui pradėjo lyti ir teko grįžti į studiją. Audra pabaiginėja dangoraižius, esančius už naujojo Žveryno tilto

Trečiadienio vakarais vyksta žmogaus piešimo pamokos, kurios bent jau man yra laaaaaaaabai sunkios ir tuo pačiu laaaaaaaabai įdomios, ir kurios, dėka puikiosios žmogaus piešimo profesionalės ir trečiadienio grupės mokytojos Liudos Stankevičienės, prabėga taip greitai, kad vos spėji susigaudyti. Na modeliams, kurie mums pozuoja, tos 3 valandos gal kiek lėčiau eina...nes jiems reikia išbūti tą visą laiką (su trumpom pertraukėlėm) beveik sustingus vienoje pozoje...(dideliausia padėka ir pagarba modeliams!!!). Aš neatsistebiu ir mokytojos Liudos kantrybe kiekvieną pamoką vis iš naujo mums kartoti žmogaus kūno proporcijas, kokius raumenukus ir kauliukus po oda reikia pamatyti piešiant ir ko geriau nepamatyti, kad piešinys būtų tikroviškas, kaip sustatyti pėdą, kad modelis piešinyje stovėtų o neatrodytų skraidantis, ir panašius svarbius dalykus. Ir dar aš niekaip neatsistebiu ir netasižaviu Liudos išmanymu visų šių dalykų – ji, atrodo, kiaurai mato žmogų ir žino, kad tam pirštuke yra toks kauliukas, o aplink tą kauliuką toks vat raumenukas, o čia dar ta sausgyslė...ir taip ne vien apie kiekvieną pirštuką, bet apie visas kūno sudedamąsias dalis! Fantastika, kitaip nepasakysi.

Mokytoja Liuda. Visada turi labai įdomių istorijų papasakoti ir dar moka labai palaikyti ūpą

Ai ir ji dar kartais sako, kad ji visada buvo tokia truputį ragana, bet aš tai nepasakyčiau, nebent kokia labai geraširdė ragana, nes mokytoja Liuda yra labai miela ir šilta asmenybė. Ir dar visada turi labai įdomių istorijų papasakoti (va čia gal kažkiek ir raganiškas momentas...). A, ir dar moka labai palaikyti ūpą, kai jau kartais ima atrodyti, kad niekad tu to žmogaus neišmoksi piešti, tada mokytoja sako kažką panašaus į: „Šiandienos rezultatu jau galima sakyti beveik gali džiaugtis. Tuo pirmu bandymu dar nelabai džiaukis, bet va šitu tai jau gali pasidžiaugti". Man labai pakelia ūpą toks pasakymas :)

Pirmam įrašui gal ir užteks. Susipažinome su svarbiausiais studijoje žmonėmis – mokytojomis, be kurių niekaip neįvyktų nei viena pamoka. Šiek tiek žvilgterėjome ir į pačią Studiją. O šiandien yra TRYS KARALIAI, vadinasi šventinis magijos ir stebuklų laikas dar galioja ir tikiuosi, kad Trys Karaliai padės išsipildyti tokiam mano norui – kad mieloji „Dailės pamokų“ studija gyvuotų ir augtų, o šis internetinis dienoraštis atrastų daug draugų ir skaitytojų.