|
Sveiki vasarotojai, kaip gyvuojate? Ar vasara jums dosni saulėtų tingių dienų, kelionių, žalumos, uogų, grybų, lengvų rūbų, ilgų vakarojimų su smagia kompanija, maudynių, spoksojimo į debesis atsigulus žolėje, zirziančių uodų, šviežio medaus....ir kitokių vasariškų malonumų?  Mums, dailiokams, vasara siūlo daugybę nuostabių vaizdų ir galimybių tapyti gamtoje. Studijos vasaros sezono atidarymas įvyko gegužės 22-26 dienomis Aukštadvaryje vykusiame plenere. apie kurį pasakoja ir savo įspūdžiais dalinasi dvi šaunios „Dailės pamokų“ studentės ir plenero dalyvės Jovita ir Diana.
Būna kartais, kad visi mes tapome vieną ir tą patį objektą, o paveikslai gaunasi visiškai skirtingi – vieni kruopščiai išpiešti su smulkiausiomis detalėmis, kiti stambiais potėpiais atvaizduoja apibendrintą visumą, vieni ryškūs, kiti švelnūs, vienam paveiksle tas pats objektas būna labai arti stambiu planu, o štai jau kitame jis tolimas mažiukas... Taigi noriu pasakyti, kad paveiksluose ir visame, ką kalbame, darome, prisimename reiškiasi mūsų asmenybė ir unikalumas.  „Ežere matėsi kaip nuo vėjo vis keitėsi bangelių virpėjimas ir kryptis, atspindžiai vandenyje bei debesys danguje...“ Jovita: Trečiadienio vakarą, pirmosios su Daiva atvykusios į plenero vietą, pamatėme įspūdingai atrodantį ežerą vingiuotais krantais. Jis visas kaip ant delno buvo mums matyti nuo ant kalvos stovinčio jaukaus, medžiu kvepiančio namo, kuriame mes ir įsikūrėme. Vakare, atvykus visoms plenero dalyvėms, buvo puiki vakarienė – ledai su braškėmis... O po vakarienės ėmėmės kurti eskizus mūsų Studijos bendram paveikslui. Ryte Daiva mus pakvietė į rytinę mankštą. Labai patiko! Aš ir dabar dalį pratimų prisimenu ir atlieku juos namuose. Po mankštos, pusryčiams išvirėme ryžių košės su razinomis, prie tos košės labai tiko Marlenos atežtos šaldytos saldžios braškės. Po pusryčių bandėme kurti eskizus ežero paveikslui. Aš pirmą kartą bandžiau piešti gamtos peizažą, tad kilo daug įvairių klausimų. Ežere matėsi kaip nuo vėjo vis keitėsi bangelių virpėjimas ir kryptis, atspindžiai vandenyje bei debesys danguje... Tapydama bandžiau tuos atspindžius ežere savo 2-juose paveiksluose užfiksuoti skirtingai. Ten buvo tiek įvairovės... Tuos ežero vaizdus primena Marlenos, Aleksandros ir Manto nuotraukos, galima grožėtis ir toliau tapyti. Žinoma, buvimas prie to Ežero įsiminė. Manau, kad ateityje piešiant kitų ežerų vaizdus, vaizduotėje išliks tie prisiminimai ir jau bus visai kitoks tapymas nei tiesiog kokių nors nuotraukų kopijavimas...
 Bendras paveikslas Eskizai mūsų Studijos bendram paveikslui:
 „Pasirodo, nėra blogo oro, ne tik kai yra tinkama apranga, bet ir kai šalia – jauki kompanija ir tik maloni veikla“ Diana: Kadaise, kai dar nebuvau išbandžiusi piešimo gamtoje, prilygindavau tai žvejybai, kuri man anaiptol neprimena įdomios veiklos (kas per gebėjimas taip nuobodžiai ir ilgai leisti laiką žiūrint tik į plūdę, ar kaip ji ten vadinasi?). Bet kai intensyviau pradedi piešti ir daug laiko praleidi patalpose (ypatingai su kvapniaisiais aliejiniais dažais), pajunti gamtos trauką :). Tai nereiškia, kad pakeičiau požiūrį ir į žvejybą (beje, žvejai, pasirodo, yra puikūs modeliai tapymui), bet dalyvavimas plenere tikrai kai kuriuos įsitikinimus apvertė aukštyn kojomis. Net supratimą apie orą – pasirodo, nėra blogo oro, ne tik kai yra tinkama apranga, bet ir kai šalia –jauki kompanija ir tik maloni veikla.  „...dalyvavimas plenere tikrai kai kuriuos įsitikinimus apvertė aukštyn kojomis“
Tapymas gamtoje įkvepia. Pamatytumėt mano nutapytus debesis! Iki šiol visi pamatę aikčioja – oho, kokie tikroviški, kokie puručiai! Ir ežeras tampa dangaus atspindžiu, o ne bala. Ir pajauti peizažo sluoksnius – jautriai, palengva išnykstančius tarpusavyje susiliejus derančioms pastelinėms spalvoms. Ir gimsta personažai, kurių natūroje ir nebūtina matyti (taip ant drobės nutūpė gandrai-žuvėdros). Net elementarūs dalykai virsta stebuklu (Palaimintas juodai-baltas paveikslo juodraštis ir šventas spalvų žemėlapis. Amen.). Ir maloniai kutena sielą, kai šiltas vėjas kedena plaukus, saulė bučiuoja skruostus, per koją tipena skruzdė, o šalia kregždutės šnekučiuojasi ir lipdo lizdą. O tu sau tapai atsipūtęs, žmogau. Kai plenere gimusius paveikslus nunešiau rėminti, rėmintojas sakė: "O taip, plenerai geras dalykas, labai geras". Tikrai.
2 Comments
|
RSS Feed
