Click here to edit.

Kaip pavaizduoti tai, kas nejuntama? Kaip nutapyti idėją, kuri dar neturi pavidalo?
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis peržengė rėmų ribas ne tik kaip tapytojas, bet ir kaip mąstytojas. Jo kūriniai – tai ne vien spalvų dermė ar kompozicijos preciziškumas, tai vizualinė filosofija, kviečianti į kelionę po sąmonės ir pasąmonės pasaulius.

Fantazijos ciklai: kai paveikslai kalbasi tarpusavyje
Įprasta, kad vienas kūrinys turi savo istoriją, bet kas nutinka, kai paveikslai tampa žodžiais, o ciklai – sakiniais? Čiurlionis nekūrė atskirų darbų – jis tapė ištisas pasakojimų sistemas, kuriose kiekvienas paveikslas yra dalis visumos. „Laidotuvės simfonija“ – vienas pirmųjų tokių ciklų, kuriame vartai nėra tik detalė – jie veda ne tik į kitą erdvę, bet ir į kitą būseną. Tai ne baigtinis momentas, o perėjimas – iš vieno pasaulio į kitą, iš šiapus į anapus, iš pažįstamo į nepažinta.

Žalčio amžinybė: mitas, kuris kvėpuoja paveiksluose
Lietuviškos legendos pasakoja apie žaltį – namų globėją, nešantį ramybę ir išmintį. Bet Čiurlionio drobėse jis virsta ne mitine būtybe, o begalybės ženklu, susisukusiu į aštuoneto formą. Gyvatė čia yra ne tik gyvybės ir mirties metafora – ji tampa judėjimu, nesibaigiančiu virsmu, tiltu tarp pasaulių, kuriuos atskiria ne atstumai, o suvokimo ribos.

Abstrakcijos esmė: kai menas pralenkia laiką
Tapybos istorija mėgsta datas ir įvykius – pirmasis impresionistų salonas, avangardo proveržiai, abstrakcionizmo gimimas. Bet Čiurlionis, regis, kūrė ne laike, o už jo ribų. Kai Kandinskis ir Mondrianas dar ieškojo abstrakcijos dėsnių, Čiurlionis jau į ją įžengė – ne kaip eksperimentą, bet kaip natūralų meninį mąstymą. Jis nesirėmė teorijomis, jis iš vidaus jautė, kaip pasaulis gali būti suvokiamas be griežtų formų, be aiškios struktūros, tik per jausmą, vibraciją, spalvų ir linijų susiliejimą.

Žiema, kurios negalima paliesti, bet galima išgirsti
Paveikslas dažniausiai kalba spalvomis, bet ką daryti, jei jis skamba? Čiurlionio žiemos drobėse nesustingo šaltis – jis traška, alsuoja, plevena. Tai nėra statiška sniego platybė – tai gyvas, šnabždantis ir judantis kraštovaizdis, kuriame mėlyna ir balta kuria ne tik vizualų, bet ir emocinį šaltį. Tai tyla, kuri netyla.

Kosminės gėlės: kai laikas virsta spalva
Klasikinėje tapyboje gėlės dažniausiai reiškė grožį, trapumą, laikinumą. Čiurlionio gėlės – visai kas kita. Jos neturi žemiško šaknų, jos primena tolimų planetų žiedus, kosmoso struktūras, kurios nėra ribojamos nei gravitacijos, nei sezonų kaitos. Viena gėlė liepsnoja, kita blėsta – tai ne tik augalų gyvenimo ciklas, tai laiko ritmas, neišvengiamas ir visuotinis, kaip pulsavimas, kuris valdo visą visatą.
​
Čiurlionio menas kaip visatos modelis
Jo kūriniai nėra tik paveikslai, jie veikia kaip sistemos, kuriose kiekvienas elementas turi savo vietą, bet kartu visada lieka paslaptis, kurią gali atskleisti tik pats žiūrovas. Jis neprimeta aiškių prasmių – jis atveria erdvę, į kurią gali įžengti kiekvienas, ieškantis daugiau nei formų ir spalvų derinių.

Pralėkė vasara ir štai – mano tapybinės praktikos "sąskaitoje" jau 2 plenerai. Abu kažkuo panašūs (kai jauti malonų atotrūkį nuo kasdienybės ir tyliai džiūgauji, kai tas jausmas sugrįžta vis labiau įgavęs prasmę) ir tuo pačiu visiškai skirtingi (atrodo, koks gi skirtumas, kur tapyti, viskas vyksta lyg ir taip pat, be didelių staigmenų ir iššūkių... BET iš tikrųjų tame slypi gili paslaptis, kurią kiekvienas plenero dalyvis išgvildena individualiai).

Taigi, prie ko čia vasara? Jos atidarymas ir uždarymas pažymėti plenerais – nežinia, ar čia tyčia taip sutapo, ar tiesiog gražus atsitiktinumas įvyko, tačiau koooks jausmas! Viena, kai spirgi su vasariškais lūkesčiais, ir kita, kai jau ramiai apžvelgi vasaros rezultatus. Ir šiaip, net įrodinėti nereikia, kaip vasara įkvėpia – joks kitas metų laikas nėra tiek nusipelnęs tiems, kuriems patinka iškišti nosį į lauką ir tapyti po atviru dangumi nuo ryto iki vakaro.

Judėjimas į priekį. Baigiamąjį vasaros plenerą galėčiau drąsiai pavadinti žymiai brandesniu. Manau, anksčiau tapiau tiesiog iš jausmo, kurį sukuria: 
1. oras (čia saulė šviečia, čia lietus lyja, čia vėjas molbertus griauna ant žemės), 
2. nuotaika (kurią, kaip sako liaudies išmintis, dažnai įtakoja išsiropštimas iš lovos tam tikra koja), 
3. šalia bruzdantys žmonės (prajuokino-suerzino-vėlprajuokino-privertėsusimąstyt-išbaškė-prajuokino... veiksmas vyksta). 

Galiausiai, pirmojo plenero erdvė buvo tik apčiupinėta tiek, kiek kiekvienas to norėjom ir kiek pajėgėm, be unikalios istorijos apie tą ypatingą vietą, tiesiog su mūsų įžvalgomis. O pleneras Prūdiškėse (kolegės tėčio sodyboje) pakvietė tvirtai žengti į kitą plenerišką etapą - pradėti tapyti artimiau pažinus ir prisijaukinus erdvę, kurioje atsidūrei.

Nuo aha iki oho. Pavyzdys. Atvažiuoji į sodybėlę ir pirmąsias sekundes apsižvalgai, įvertini situaciją: AHA, statybos, bruzgynai,  daržas, prūdas, miškas, esmė aiški, ką nors nupaišysim. Po gerų poros valandų jaukaus pasisėdėjimo su sodybos šeimininku: OHO, kokia čia puiki aura, kokia tobula erdvė tyrinėti dangaus gyvenimą, molio šventovė apgaubta amarantų giraite, ramybės oazė tarp kosminių prūdelių, slėpiningų pelkių ir nežinomojo piliakalnio. Ir ypatingasis kompanjonas Reksas.

Vietoj pabaigos. Kai nežinomas kraštas netikėtai tampa lyg tavo namai, jį tapyti tiesiog iš inercijos jau nebeįmanoma. Ne veltui vienas iš toje sodyboje pradėtų paveikslų vis dar bręsta galvoje – jį pabaigti planuoju, kai visi įspūdžiai ramiai susigulės ir tada... gims Paslaptingieji Prūdiškių gyventojai. Diana.