Click here to edit.

Kaip pavaizduoti tai, kas nejuntama? Kaip nutapyti idėją, kuri dar neturi pavidalo?
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis peržengė rėmų ribas ne tik kaip tapytojas, bet ir kaip mąstytojas. Jo kūriniai – tai ne vien spalvų dermė ar kompozicijos preciziškumas, tai vizualinė filosofija, kviečianti į kelionę po sąmonės ir pasąmonės pasaulius.

Fantazijos ciklai: kai paveikslai kalbasi tarpusavyje
Įprasta, kad vienas kūrinys turi savo istoriją, bet kas nutinka, kai paveikslai tampa žodžiais, o ciklai – sakiniais? Čiurlionis nekūrė atskirų darbų – jis tapė ištisas pasakojimų sistemas, kuriose kiekvienas paveikslas yra dalis visumos. „Laidotuvės simfonija“ – vienas pirmųjų tokių ciklų, kuriame vartai nėra tik detalė – jie veda ne tik į kitą erdvę, bet ir į kitą būseną. Tai ne baigtinis momentas, o perėjimas – iš vieno pasaulio į kitą, iš šiapus į anapus, iš pažįstamo į nepažinta.

Žalčio amžinybė: mitas, kuris kvėpuoja paveiksluose
Lietuviškos legendos pasakoja apie žaltį – namų globėją, nešantį ramybę ir išmintį. Bet Čiurlionio drobėse jis virsta ne mitine būtybe, o begalybės ženklu, susisukusiu į aštuoneto formą. Gyvatė čia yra ne tik gyvybės ir mirties metafora – ji tampa judėjimu, nesibaigiančiu virsmu, tiltu tarp pasaulių, kuriuos atskiria ne atstumai, o suvokimo ribos.

Abstrakcijos esmė: kai menas pralenkia laiką
Tapybos istorija mėgsta datas ir įvykius – pirmasis impresionistų salonas, avangardo proveržiai, abstrakcionizmo gimimas. Bet Čiurlionis, regis, kūrė ne laike, o už jo ribų. Kai Kandinskis ir Mondrianas dar ieškojo abstrakcijos dėsnių, Čiurlionis jau į ją įžengė – ne kaip eksperimentą, bet kaip natūralų meninį mąstymą. Jis nesirėmė teorijomis, jis iš vidaus jautė, kaip pasaulis gali būti suvokiamas be griežtų formų, be aiškios struktūros, tik per jausmą, vibraciją, spalvų ir linijų susiliejimą.

Žiema, kurios negalima paliesti, bet galima išgirsti
Paveikslas dažniausiai kalba spalvomis, bet ką daryti, jei jis skamba? Čiurlionio žiemos drobėse nesustingo šaltis – jis traška, alsuoja, plevena. Tai nėra statiška sniego platybė – tai gyvas, šnabždantis ir judantis kraštovaizdis, kuriame mėlyna ir balta kuria ne tik vizualų, bet ir emocinį šaltį. Tai tyla, kuri netyla.

Kosminės gėlės: kai laikas virsta spalva
Klasikinėje tapyboje gėlės dažniausiai reiškė grožį, trapumą, laikinumą. Čiurlionio gėlės – visai kas kita. Jos neturi žemiško šaknų, jos primena tolimų planetų žiedus, kosmoso struktūras, kurios nėra ribojamos nei gravitacijos, nei sezonų kaitos. Viena gėlė liepsnoja, kita blėsta – tai ne tik augalų gyvenimo ciklas, tai laiko ritmas, neišvengiamas ir visuotinis, kaip pulsavimas, kuris valdo visą visatą.
​
Čiurlionio menas kaip visatos modelis
Jo kūriniai nėra tik paveikslai, jie veikia kaip sistemos, kuriose kiekvienas elementas turi savo vietą, bet kartu visada lieka paslaptis, kurią gali atskleisti tik pats žiūrovas. Jis neprimeta aiškių prasmių – jis atveria erdvę, į kurią gali įžengti kiekvienas, ieškantis daugiau nei formų ir spalvų derinių.

Pralėkė vasara ir štai – mano tapybinės praktikos "sąskaitoje" jau 2 plenerai. Abu kažkuo panašūs (kai jauti malonų atotrūkį nuo kasdienybės ir tyliai džiūgauji, kai tas jausmas sugrįžta vis labiau įgavęs prasmę) ir tuo pačiu visiškai skirtingi (atrodo, koks gi skirtumas, kur tapyti, viskas vyksta lyg ir taip pat, be didelių staigmenų ir iššūkių... BET iš tikrųjų tame slypi gili paslaptis, kurią kiekvienas plenero dalyvis išgvildena individualiai).

Taigi, prie ko čia vasara? Jos atidarymas ir uždarymas pažymėti plenerais – nežinia, ar čia tyčia taip sutapo, ar tiesiog gražus atsitiktinumas įvyko, tačiau koooks jausmas! Viena, kai spirgi su vasariškais lūkesčiais, ir kita, kai jau ramiai apžvelgi vasaros rezultatus. Ir šiaip, net įrodinėti nereikia, kaip vasara įkvėpia – joks kitas metų laikas nėra tiek nusipelnęs tiems, kuriems patinka iškišti nosį į lauką ir tapyti po atviru dangumi nuo ryto iki vakaro.

Judėjimas į priekį. Baigiamąjį vasaros plenerą galėčiau drąsiai pavadinti žymiai brandesniu. Manau, anksčiau tapiau tiesiog iš jausmo, kurį sukuria: 
1. oras (čia saulė šviečia, čia lietus lyja, čia vėjas molbertus griauna ant žemės), 
2. nuotaika (kurią, kaip sako liaudies išmintis, dažnai įtakoja išsiropštimas iš lovos tam tikra koja), 
3. šalia bruzdantys žmonės (prajuokino-suerzino-vėlprajuokino-privertėsusimąstyt-išbaškė-prajuokino... veiksmas vyksta). 

Galiausiai, pirmojo plenero erdvė buvo tik apčiupinėta tiek, kiek kiekvienas to norėjom ir kiek pajėgėm, be unikalios istorijos apie tą ypatingą vietą, tiesiog su mūsų įžvalgomis. O pleneras Prūdiškėse (kolegės tėčio sodyboje) pakvietė tvirtai žengti į kitą plenerišką etapą - pradėti tapyti artimiau pažinus ir prisijaukinus erdvę, kurioje atsidūrei.

Nuo aha iki oho. Pavyzdys. Atvažiuoji į sodybėlę ir pirmąsias sekundes apsižvalgai, įvertini situaciją: AHA, statybos, bruzgynai,  daržas, prūdas, miškas, esmė aiški, ką nors nupaišysim. Po gerų poros valandų jaukaus pasisėdėjimo su sodybos šeimininku: OHO, kokia čia puiki aura, kokia tobula erdvė tyrinėti dangaus gyvenimą, molio šventovė apgaubta amarantų giraite, ramybės oazė tarp kosminių prūdelių, slėpiningų pelkių ir nežinomojo piliakalnio. Ir ypatingasis kompanjonas Reksas.

Vietoj pabaigos. Kai nežinomas kraštas netikėtai tampa lyg tavo namai, jį tapyti tiesiog iš inercijos jau nebeįmanoma. Ne veltui vienas iš toje sodyboje pradėtų paveikslų vis dar bręsta galvoje – jį pabaigti planuoju, kai visi įspūdžiai ramiai susigulės ir tada... gims Paslaptingieji Prūdiškių gyventojai. Diana.

Sveiki vasarotojai, kaip gyvuojate? Ar vasara jums dosni saulėtų tingių dienų, kelionių, žalumos, uogų, grybų, lengvų rūbų, ilgų vakarojimų su smagia kompanija, maudynių, spoksojimo į debesis atsigulus žolėje, zirziančių uodų, šviežio medaus....ir kitokių vasariškų malonumų?

Mums, dailiokams,  vasara siūlo daugybę nuostabių vaizdų ir galimybių tapyti gamtoje. Studijos vasaros sezono atidarymas įvyko gegužės 22-26 dienomis Aukštadvaryje vykusiame plenere. apie kurį pasakoja ir savo įspūdžiais dalinasi dvi šaunios „Dailės pamokų“ studentės ir plenero dalyvės Jovita ir Diana.

Būna kartais, kad visi mes tapome vieną ir tą patį objektą, o paveikslai gaunasi visiškai skirtingi – vieni kruopščiai išpiešti su smulkiausiomis detalėmis, kiti stambiais potėpiais atvaizduoja apibendrintą visumą, vieni ryškūs, kiti švelnūs, vienam paveiksle tas pats objektas būna labai arti stambiu planu, o štai jau kitame jis tolimas mažiukas... Taigi noriu pasakyti, kad paveiksluose ir visame, ką kalbame, darome, prisimename reiškiasi mūsų asmenybė ir unikalumas. 

Jovita: 

Trečiadienio vakarą, pirmosios su Daiva atvykusios į plenero vietą, pamatėme įspūdingai atrodantį ežerą vingiuotais krantais. Jis visas kaip ant delno buvo mums matyti nuo ant kalvos stovinčio jaukaus, medžiu kvepiančio namo, kuriame mes ir įsikūrėme.

Vakare, atvykus visoms plenero dalyvėms, buvo puiki vakarienė – ledai su braškėmis...

O po vakarienės ėmėmės kurti eskizus mūsų Studijos bendram paveikslui.

Ryte Daiva mus pakvietė į rytinę mankštą. Labai patiko! Aš ir dabar dalį pratimų prisimenu ir atlieku juos namuose. Po mankštos, pusryčiams išvirėme ryžių košės su razinomis, prie tos košės labai tiko  Marlenos atežtos šaldytos saldžios braškės.

Po pusryčių bandėme kurti eskizus ežero paveikslui. Aš pirmą kartą bandžiau piešti gamtos peizažą, tad kilo daug įvairių klausimų. Ežere matėsi kaip nuo vėjo vis keitėsi bangelių virpėjimas ir kryptis, atspindžiai vandenyje bei debesys danguje... Tapydama bandžiau tuos atspindžius ežere savo 2-juose paveiksluose užfiksuoti  skirtingai.

Ten buvo tiek  įvairovės...

Tuos ežero vaizdus primena Marlenos, Aleksandros ir Manto nuotraukos, galima grožėtis ir toliau tapyti. Žinoma, buvimas prie to Ežero įsiminė. Manau, kad ateityje piešiant kitų ežerų vaizdus, vaizduotėje išliks tie prisiminimai ir jau bus visai kitoks tapymas nei  tiesiog kokių nors nuotraukų kopijavimas...

Diana: 

Kadaise, kai dar nebuvau išbandžiusi piešimo gamtoje, prilygindavau tai žvejybai, kuri man anaiptol neprimena įdomios veiklos (kas per gebėjimas taip nuobodžiai ir ilgai leisti laiką žiūrint tik į plūdę, ar kaip ji ten vadinasi?). Bet kai intensyviau pradedi piešti ir daug laiko praleidi patalpose (ypatingai su kvapniaisiais aliejiniais dažais), pajunti gamtos trauką :). Tai nereiškia, kad pakeičiau požiūrį ir į žvejybą (beje, žvejai, pasirodo, yra puikūs modeliai tapymui), bet dalyvavimas plenere tikrai kai kuriuos įsitikinimus apvertė aukštyn kojomis. Net supratimą apie orą – pasirodo, nėra blogo oro, ne tik kai yra tinkama apranga, bet ir kai šalia –jauki kompanija ir tik maloni veikla.

Daiva buvo ne tik kelionės idėjinis vadas, bet ir pagrindinė organizatorė. Poilsiavusi ir keliavusi ne vieną kartą Tenerifėje, jau žinojo daug praktiškų detalių: kur apsigyventi, kaip judėti saloje, kur geriausia apsipirkti, kurias vietoves būtina ir verta aplankyti, kiek pinigų maždaug reikės ir pan. Daiva mums suorganizavo pigią ir patogią nakvynę jaukiame Los Silos miestelyje, esančiame šiaurinėje salos pakrantėje. Gyvenome apartamentuose prie pat vandenyno ir dieną naktį klausėmės bangų mūšos. Iš vienos pusės beribis vandenynas, iš kitos pusės siauros vingiuotos margų namų gatvelės kalnų apsuptyje. 

Kambariuose turėjome virtuvėlę, tad valgyt daugiausia gaminomės patys. Pačią pirmą dieną visai savaitei apsipirkome didžiuliame supermarkete pagrindinių produktų, o šviežios duonos, sūrio ir vaisių kas rytą nusipirkdavome šialia esančioje parduotuvėlėje, kurios pardavėja ir šeimininkė kaskart draugiškai pakalbindavo mus. 

Man buvo labai smagu pasipraktikuoti ispanų ir vokiečių (nes Tenerifėje poilsiauja daugybė vokiečių) kalbų žinias, kurios pravertė įvairiausiose kelionės situacijose. Tad buvau mūsų grupės vertėja. 

Visas kelionės išlaidas rūpestingai žymėjosi mūsų apskaitininkė Audra savo slaptame sąsvinukyje ir grįžusi namo atidžiai viską suskaičiavo ir padalino taip, kad visi būtų atsiskaitę su visais kaip ir priklauso. Ir niekam nekilo jokių klausimų.

Visa menine programa rūpinosi Viktorija. Be jos tai būtų buvusi tiesiog išvyka į Tenerifę, o ne pleneras.  Prisitaikėme prie vietinio ritmo: atsikeldavome anksti ryte ir iki pietų, kol saulė dar ne tokia karšta, liedavome akvareles dažniausiai kur nors netoli namų. 

Paskui eidavome ruošti pietų, valgyti ir mėgautis siesta bei maudynėmis vandenyne. Geriausiai mėgavimosi ir poilsiavimo temą išmanė mūsų Aleksandra. Tai ji mums visiems nuolat primindavo, kad atostogų metu privalo būti daug maudynių, ledų, įdomių kelionių ir visokių kitokių pramogų. 

Išsiilsėję, prisismaližiavę ledų ir prisišokinėję per bangas, nuo kokios 4-5 valandos popiet, kai jau saulė būdavo nebe tokia kaitri, išsiruošdavome į išvykas automobiliu. Vos atvykę, oro uoste išsinuomojom automobilį, kuriuo ir judėjome po salą. Šoferio pareigas nepriekaištingai vykdė Mantas. Surinkdavo visą mūsų “damų” ekipažą ir vežiodavo po Tenerifę. Aplankėm visą šiaurinę pakrantę, buvom prie švyturio, kilom link Teidės į kalnus, lankėmės Santa Cruze, ir Puerto de la Cruz mieste esančiame Loro parque - įspūdingame zoologijos sode, stebuklingame Icodo miestukyje aplankėme senut senutėlį, kokį 1000 metų jau skaičiuojantį, Drakono medį, ir drugelių namus...

Ir visur, kur tik buvom, suradę tinkamą vietelę, išsitraukdavom savo turimas priemones ir gaudėm visus įspūdžius popieriuje. Į Tenerifę lėktuvais atvykome tik su rankiniu bagažu, tad dailės užsiėmimams vežėmės lengvas ir sausas priemones – popierių, pieštukus, akvarelę, pasteles, angliukus. Mes, damos, į popierių bandėm perkelti matomą grožį. O Mantas tuo metu aplinkui sukinėdavosi su savo foto-amunicija ir viską fiksavo fotojuostoje. Ačiū jam už gausybę fantastiškų nuotraukų!
​

O paskutinis žodis tebūnie vėl mano ;)

Kai iš Rojaus Tenerifėje sugrįžome ir nusileidome Vilniaus oro uoste, supratome, kad grįžome į Rojų Lietuvoje. Viskas viskas per tas porą savaičių, kol buvome išvykę, spėjo sulapoti, sužaliuoti, sužydėti! Gatvės ir pastatai skendėjo įvairiausiuose žieduose! 

Tad šiais metais surengėme plenerą nuostabiojoje Lietuvoje! Tapyti, piešti ir lieti svaigių gegužės žiedų Aukštadvaryje. Mielai kvietėme ne tik studijos studentus, bet ir visus, norinčius. Nereikėjo turėti kažkokių piešimo įgūdžių – tereikėjo noro pajusti kūrybinį džiaugsmą! ​