Click here to edit.

Kaip pavaizduoti tai, kas nejuntama? Kaip nutapyti idėją, kuri dar neturi pavidalo?
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis peržengė rėmų ribas ne tik kaip tapytojas, bet ir kaip mąstytojas. Jo kūriniai – tai ne vien spalvų dermė ar kompozicijos preciziškumas, tai vizualinė filosofija, kviečianti į kelionę po sąmonės ir pasąmonės pasaulius.

Fantazijos ciklai: kai paveikslai kalbasi tarpusavyje
Įprasta, kad vienas kūrinys turi savo istoriją, bet kas nutinka, kai paveikslai tampa žodžiais, o ciklai – sakiniais? Čiurlionis nekūrė atskirų darbų – jis tapė ištisas pasakojimų sistemas, kuriose kiekvienas paveikslas yra dalis visumos. „Laidotuvės simfonija“ – vienas pirmųjų tokių ciklų, kuriame vartai nėra tik detalė – jie veda ne tik į kitą erdvę, bet ir į kitą būseną. Tai ne baigtinis momentas, o perėjimas – iš vieno pasaulio į kitą, iš šiapus į anapus, iš pažįstamo į nepažinta.

Žalčio amžinybė: mitas, kuris kvėpuoja paveiksluose
Lietuviškos legendos pasakoja apie žaltį – namų globėją, nešantį ramybę ir išmintį. Bet Čiurlionio drobėse jis virsta ne mitine būtybe, o begalybės ženklu, susisukusiu į aštuoneto formą. Gyvatė čia yra ne tik gyvybės ir mirties metafora – ji tampa judėjimu, nesibaigiančiu virsmu, tiltu tarp pasaulių, kuriuos atskiria ne atstumai, o suvokimo ribos.

Abstrakcijos esmė: kai menas pralenkia laiką
Tapybos istorija mėgsta datas ir įvykius – pirmasis impresionistų salonas, avangardo proveržiai, abstrakcionizmo gimimas. Bet Čiurlionis, regis, kūrė ne laike, o už jo ribų. Kai Kandinskis ir Mondrianas dar ieškojo abstrakcijos dėsnių, Čiurlionis jau į ją įžengė – ne kaip eksperimentą, bet kaip natūralų meninį mąstymą. Jis nesirėmė teorijomis, jis iš vidaus jautė, kaip pasaulis gali būti suvokiamas be griežtų formų, be aiškios struktūros, tik per jausmą, vibraciją, spalvų ir linijų susiliejimą.

Žiema, kurios negalima paliesti, bet galima išgirsti
Paveikslas dažniausiai kalba spalvomis, bet ką daryti, jei jis skamba? Čiurlionio žiemos drobėse nesustingo šaltis – jis traška, alsuoja, plevena. Tai nėra statiška sniego platybė – tai gyvas, šnabždantis ir judantis kraštovaizdis, kuriame mėlyna ir balta kuria ne tik vizualų, bet ir emocinį šaltį. Tai tyla, kuri netyla.

Kosminės gėlės: kai laikas virsta spalva
Klasikinėje tapyboje gėlės dažniausiai reiškė grožį, trapumą, laikinumą. Čiurlionio gėlės – visai kas kita. Jos neturi žemiško šaknų, jos primena tolimų planetų žiedus, kosmoso struktūras, kurios nėra ribojamos nei gravitacijos, nei sezonų kaitos. Viena gėlė liepsnoja, kita blėsta – tai ne tik augalų gyvenimo ciklas, tai laiko ritmas, neišvengiamas ir visuotinis, kaip pulsavimas, kuris valdo visą visatą.
​
Čiurlionio menas kaip visatos modelis
Jo kūriniai nėra tik paveikslai, jie veikia kaip sistemos, kuriose kiekvienas elementas turi savo vietą, bet kartu visada lieka paslaptis, kurią gali atskleisti tik pats žiūrovas. Jis neprimeta aiškių prasmių – jis atveria erdvę, į kurią gali įžengti kiekvienas, ieškantis daugiau nei formų ir spalvų derinių.

Sveiki vasarotojai, kaip gyvuojate? Ar vasara jums dosni saulėtų tingių dienų, kelionių, žalumos, uogų, grybų, lengvų rūbų, ilgų vakarojimų su smagia kompanija, maudynių, spoksojimo į debesis atsigulus žolėje, zirziančių uodų, šviežio medaus....ir kitokių vasariškų malonumų?

Mums, dailiokams,  vasara siūlo daugybę nuostabių vaizdų ir galimybių tapyti gamtoje. Studijos vasaros sezono atidarymas įvyko gegužės 22-26 dienomis Aukštadvaryje vykusiame plenere. apie kurį pasakoja ir savo įspūdžiais dalinasi dvi šaunios „Dailės pamokų“ studentės ir plenero dalyvės Jovita ir Diana.

Būna kartais, kad visi mes tapome vieną ir tą patį objektą, o paveikslai gaunasi visiškai skirtingi – vieni kruopščiai išpiešti su smulkiausiomis detalėmis, kiti stambiais potėpiais atvaizduoja apibendrintą visumą, vieni ryškūs, kiti švelnūs, vienam paveiksle tas pats objektas būna labai arti stambiu planu, o štai jau kitame jis tolimas mažiukas... Taigi noriu pasakyti, kad paveiksluose ir visame, ką kalbame, darome, prisimename reiškiasi mūsų asmenybė ir unikalumas. 

Jovita: 

Trečiadienio vakarą, pirmosios su Daiva atvykusios į plenero vietą, pamatėme įspūdingai atrodantį ežerą vingiuotais krantais. Jis visas kaip ant delno buvo mums matyti nuo ant kalvos stovinčio jaukaus, medžiu kvepiančio namo, kuriame mes ir įsikūrėme.

Vakare, atvykus visoms plenero dalyvėms, buvo puiki vakarienė – ledai su braškėmis...

O po vakarienės ėmėmės kurti eskizus mūsų Studijos bendram paveikslui.

Ryte Daiva mus pakvietė į rytinę mankštą. Labai patiko! Aš ir dabar dalį pratimų prisimenu ir atlieku juos namuose. Po mankštos, pusryčiams išvirėme ryžių košės su razinomis, prie tos košės labai tiko  Marlenos atežtos šaldytos saldžios braškės.

Po pusryčių bandėme kurti eskizus ežero paveikslui. Aš pirmą kartą bandžiau piešti gamtos peizažą, tad kilo daug įvairių klausimų. Ežere matėsi kaip nuo vėjo vis keitėsi bangelių virpėjimas ir kryptis, atspindžiai vandenyje bei debesys danguje... Tapydama bandžiau tuos atspindžius ežere savo 2-juose paveiksluose užfiksuoti  skirtingai.

Ten buvo tiek  įvairovės...

Tuos ežero vaizdus primena Marlenos, Aleksandros ir Manto nuotraukos, galima grožėtis ir toliau tapyti. Žinoma, buvimas prie to Ežero įsiminė. Manau, kad ateityje piešiant kitų ežerų vaizdus, vaizduotėje išliks tie prisiminimai ir jau bus visai kitoks tapymas nei  tiesiog kokių nors nuotraukų kopijavimas...

Diana: 

Kadaise, kai dar nebuvau išbandžiusi piešimo gamtoje, prilygindavau tai žvejybai, kuri man anaiptol neprimena įdomios veiklos (kas per gebėjimas taip nuobodžiai ir ilgai leisti laiką žiūrint tik į plūdę, ar kaip ji ten vadinasi?). Bet kai intensyviau pradedi piešti ir daug laiko praleidi patalpose (ypatingai su kvapniaisiais aliejiniais dažais), pajunti gamtos trauką :). Tai nereiškia, kad pakeičiau požiūrį ir į žvejybą (beje, žvejai, pasirodo, yra puikūs modeliai tapymui), bet dalyvavimas plenere tikrai kai kuriuos įsitikinimus apvertė aukštyn kojomis. Net supratimą apie orą – pasirodo, nėra blogo oro, ne tik kai yra tinkama apranga, bet ir kai šalia –jauki kompanija ir tik maloni veikla.

Vieną dieną nugirdau, kad trečiadieninę moksleivių grupę lankančios mergaitės laukia nesulaukia, kada gi kažkas ateis su jomis susipažinti, painterviuoti ir apie jas parašyti studijos dienoraštyje. Toji Kažkas, išgirdusi apie tokius lūkesčius, nieko nelaukus ir atėjo į svečius pas moksleivius.

Vos įėjusi pro duris išgirdau linksmą kikenimą. Supratau, kad šioje grupėje juoko ir linksmybių tikrai netrūksta.
Grupės mokytoja yra Liuda, o mokinės Agnė, Ugnė, Austėja ir Gabrielė.

Agnė yra dvyliktokė. Supratusi, kad nori studijuoti grafinį dizainą, ėmė ieškoti pamokų, kuriose galėtų pasiruošti stojamiesiems egzaminams. 
Mokytojos Liudos pamokos jai labai patinka, nes čia ji per pamokas gauna daug dėmesio, mokytojos komentarų ir pamokymų. 

Tą dieną Agnė piešė cilindrą nauju štrichu.
Liuda sako man:
"Pažiūrėk, žmogus pirmą kartą išbandė šį naują štrichavimo būdą. Ir kaip? Gražu gi."

"Labai gražu!" susižavėjusi pripažinau Agnės talentą: "Tikrai labai švarus, dailus piešinys."

"Tai va" sako Liuda: "O kadangi mano darbas yra ne tik girti, bet ir kabinėtis, tai štai ši vieta man nelabai patinka....." :)

Palikusi Agnę ir Liudą aiškintis cilindro formos ypatumų, nuėjau pakalbinti linksmąsias mergaičiukes Austėją, Ugnę ir Gabrielę.

Ugnė (beveik 11 metų) ir Austėja (12 m.) yra dvi linksmos sesutės, su Gabriele (13 m.) susipažino pradėjusios lankyti šią grupę ir iškart labai susidraugavo. Sesutėms čia mokytis piešti pasiūlė mama, ir joms patiko. O Gabrielė pati norėjo įdomaus piešimo būrelio. Labiausiai Gabrielei patinka piešti anime stiliaus piešinius pieštuku.

Austėja pastebėjo, kad kai piešia prie molberto, tai tada piešimas būna labai rimtas, o kai piešia susėdusios už stalo, būna daugiau juoko, nes daugiau tarpusavyje gali paplepėti. Kartais netgi padainuoti. Ir tikrai merginos ėmė ir padainavo man lietuviškai japonišką dainelę.

Ugnei labiausiai dailės būrelyje patinka tai, kad čia galima labai linksmai praleisti laiką. Jai iš visos širdies pritarė ir Gabrielė:
"Kartais būna, kad ateini čia po sunkios dienos mokykloje, pavargęs, liūdnas, o čia viskas pasimiršta, atsigauni ir pralinksmėji."
Galiausiai visos trys nusprendė, kad čia gali ateiti net ir tie žmonės, kurie yra labai liūdni ir nusivylę (net ir nusivylusios namų šeimininkės) nes čia tikrai visiems pasitaisys nuotaika. :)

Piešiant ir tapant šioje grupėje leidžiama juoktis ir kvatoti iš širdies, svarbiausia tik netrukdyti kitiems, kurie, pvz., labai susikaupę piešia cilindrus ir ruošiasi stojamiesiems egzaminams.

Sveiki, mieli „Dailės pamokų" draugai ir šio internetinio dienoraščio skaitytojai,

nesu rašiusi blog'o ir nelabai išmanau, ar pradedant naują įrašą reikia pasisveikinti. Bet man taip jaukiau. Ir dar norėčiau pridurti, kad labai malonu susipažint. Esu Živilė, studijos „Dailės pamokos“ studentė. Įkvėpta naujametinių pažadų sau 2013-aisiais imtis naujos veiklos, pvz., rašymo, prisiprašiau Viktorijos, kad mūsų Studijai reikėtų kokio internetinio dienoraščio, o ji taip entuziastingai sutiko, kad nieko nelaukus ėmė ir sukūrė visą šitą gražų puslapį su blog'o skiltimi, įdavė man visus prisijungimus ir pasakė „Štai – rašyk!“. Man nuo tokios didelės atsakomybės jau gal net ir pusė turėto įkvėpimo išgaravo, bet niekur nebedingsiu – pasakosiu apie mūsų Studiją, joje vykstančias pamokas, kūrybinius sumanymus, įvairiausias veiklas ir, žinoma, apie čia besilankančius žmones.  

O aš nuo savęs galėčiau dar pasakyti, kad tai nuostabiai nuoširdus žmogus, labai įdomi ir šiek tiek paslaptinga asmenybė (bent jau man taip atrodo, kad paslaptinga, nors ji pati yra sakiusi, kad jai tai ji visai neatrodo paslaptinga), o kaip Dailės mokytoja yra nepaprastai kūrybinga ir žasimingai reikli, profesionali ir be galo kantri mums vis iš naujo aiškindama, kaip daryti perspektyvą, kaip iškelti formą ir pan. Nuostabi Mokytoja. Man labiausiai patinka, kai imi ir paklausi kažko tokio kaip: „O galima, aš šitą pastatymą pastelėmis vietoj akrilinių dažų tapysiu?“ ir tada Viktorija sako:„Ar kada nors šitoj studijoj buvo kas nors negalima?“. Kažkaip labai smagu girdėti tą VISKAS GALIMA :) 

Ai ir ji dar kartais sako, kad ji visada buvo tokia truputį ragana, bet aš tai nepasakyčiau, nebent kokia labai geraširdė ragana, nes mokytoja Liuda yra labai miela ir šilta asmenybė. Ir dar visada turi labai įdomių istorijų papasakoti (va čia gal kažkiek ir raganiškas momentas...). A, ir dar moka labai palaikyti ūpą, kai jau kartais ima atrodyti, kad niekad tu to žmogaus neišmoksi piešti, tada mokytoja sako kažką panašaus į: „Šiandienos rezultatu jau galima sakyti beveik gali džiaugtis. Tuo pirmu bandymu dar nelabai džiaukis, bet va šitu tai jau gali pasidžiaugti". Man labai pakelia ūpą toks pasakymas :)

Pirmam įrašui gal ir užteks. Susipažinome su svarbiausiais studijoje žmonėmis – mokytojomis, be kurių niekaip neįvyktų nei viena pamoka. Šiek tiek žvilgterėjome ir į pačią Studiją. O šiandien yra TRYS KARALIAI, vadinasi šventinis magijos ir stebuklų laikas dar galioja ir tikiuosi, kad Trys Karaliai padės išsipildyti tokiam mano norui – kad mieloji „Dailės pamokų“ studija gyvuotų ir augtų, o šis internetinis dienoraštis atrastų daug draugų ir skaitytojų.