Pralėkė vasara ir štai – mano tapybinės praktikos "sąskaitoje" jau 2 plenerai. Abu kažkuo panašūs (kai jauti malonų atotrūkį nuo kasdienybės ir tyliai džiūgauji, kai tas jausmas sugrįžta vis labiau įgavęs prasmę) ir tuo pačiu visiškai skirtingi (atrodo, koks gi skirtumas, kur tapyti, viskas vyksta lyg ir taip pat, be didelių staigmenų ir iššūkių... BET iš tikrųjų tame slypi gili paslaptis, kurią kiekvienas plenero dalyvis išgvildena individualiai).

Taigi, prie ko čia vasara? Jos atidarymas ir uždarymas pažymėti plenerais – nežinia, ar čia tyčia taip sutapo, ar tiesiog gražus atsitiktinumas įvyko, tačiau koooks jausmas! Viena, kai spirgi su vasariškais lūkesčiais, ir kita, kai jau ramiai apžvelgi vasaros rezultatus. Ir šiaip, net įrodinėti nereikia, kaip vasara įkvėpia – joks kitas metų laikas nėra tiek nusipelnęs tiems, kuriems patinka iškišti nosį į lauką ir tapyti po atviru dangumi nuo ryto iki vakaro.

Judėjimas į priekį. Baigiamąjį vasaros plenerą galėčiau drąsiai pavadinti žymiai brandesniu. Manau, anksčiau tapiau tiesiog iš jausmo, kurį sukuria: 
1. oras (čia saulė šviečia, čia lietus lyja, čia vėjas molbertus griauna ant žemės), 
2. nuotaika (kurią, kaip sako liaudies išmintis, dažnai įtakoja išsiropštimas iš lovos tam tikra koja), 
3. šalia bruzdantys žmonės (prajuokino-suerzino-vėlprajuokino-privertėsusimąstyt-išbaškė-prajuokino... veiksmas vyksta). 

Galiausiai, pirmojo plenero erdvė buvo tik apčiupinėta tiek, kiek kiekvienas to norėjom ir kiek pajėgėm, be unikalios istorijos apie tą ypatingą vietą, tiesiog su mūsų įžvalgomis. O pleneras Prūdiškėse (kolegės tėčio sodyboje) pakvietė tvirtai žengti į kitą plenerišką etapą - pradėti tapyti artimiau pažinus ir prisijaukinus erdvę, kurioje atsidūrei.

Nuo aha iki oho. Pavyzdys. Atvažiuoji į sodybėlę ir pirmąsias sekundes apsižvalgai, įvertini situaciją: AHA, statybos, bruzgynai,  daržas, prūdas, miškas, esmė aiški, ką nors nupaišysim. Po gerų poros valandų jaukaus pasisėdėjimo su sodybos šeimininku: OHO, kokia čia puiki aura, kokia tobula erdvė tyrinėti dangaus gyvenimą, molio šventovė apgaubta amarantų giraite, ramybės oazė tarp kosminių prūdelių, slėpiningų pelkių ir nežinomojo piliakalnio. Ir ypatingasis kompanjonas Reksas.

Vietoj pabaigos. Kai nežinomas kraštas netikėtai tampa lyg tavo namai, jį tapyti tiesiog iš inercijos jau nebeįmanoma. Ne veltui vienas iš toje sodyboje pradėtų paveikslų vis dar bręsta galvoje – jį pabaigti planuoju, kai visi įspūdžiai ramiai susigulės ir tada... gims Paslaptingieji Prūdiškių gyventojai. Diana.

Kam gi galėjo gimti tokia beprotiška mintis rengti plenerą taip toli???

Kam gi daugiau - žinoma, mūsų Daivai! Šaltą ir tamsų 2012 metų sausio vakarą susitikome pavakaroti. O Daiva mūsų kažko nerami, akys tik žiba, ryškiai laukia tinkamo momento kažkokiai naujienai pasakyti. Ir pasakė: “Kodėl mums nesurengus plenero Tenerifėje?”. Aš ir Viktorija tik klapt klapt akimis - ar čia Daiva rimtai ar kaip čia? Juk Tenerifė taigi taip toli, ir  ar apskritai kaip įmanoma siūlyti tokį dalyką??? Ar tai iš vis realu??? Kokius pinigus toks pleneras kainuos??? Ir iš vis - KĄ????

Vieną dieną nugirdau, kad trečiadieninę moksleivių grupę lankančios mergaitės laukia nesulaukia, kada gi kažkas ateis su jomis susipažinti, painterviuoti ir apie jas parašyti studijos dienoraštyje. Toji Kažkas, išgirdusi apie tokius lūkesčius, nieko nelaukus ir atėjo į svečius pas moksleivius.

Vos įėjusi pro duris išgirdau linksmą kikenimą. Supratau, kad šioje grupėje juoko ir linksmybių tikrai netrūksta.
Grupės mokytoja yra Liuda, o mokinės Agnė, Ugnė, Austėja ir Gabrielė.

Agnė yra dvyliktokė. Supratusi, kad nori studijuoti grafinį dizainą, ėmė ieškoti pamokų, kuriose galėtų pasiruošti stojamiesiems egzaminams. 
Mokytojos Liudos pamokos jai labai patinka, nes čia ji per pamokas gauna daug dėmesio, mokytojos komentarų ir pamokymų. 

Tą dieną Agnė piešė cilindrą nauju štrichu.
Liuda sako man:
"Pažiūrėk, žmogus pirmą kartą išbandė šį naują štrichavimo būdą. Ir kaip? Gražu gi."

"Labai gražu!" susižavėjusi pripažinau Agnės talentą: "Tikrai labai švarus, dailus piešinys."

"Tai va" sako Liuda: "O kadangi mano darbas yra ne tik girti, bet ir kabinėtis, tai štai ši vieta man nelabai patinka....." :)

Palikusi Agnę ir Liudą aiškintis cilindro formos ypatumų, nuėjau pakalbinti linksmąsias mergaičiukes Austėją, Ugnę ir Gabrielę.

Ugnė (beveik 11 metų) ir Austėja (12 m.) yra dvi linksmos sesutės, su Gabriele (13 m.) susipažino pradėjusios lankyti šią grupę ir iškart labai susidraugavo. Sesutėms čia mokytis piešti pasiūlė mama, ir joms patiko. O Gabrielė pati norėjo įdomaus piešimo būrelio. Labiausiai Gabrielei patinka piešti anime stiliaus piešinius pieštuku.

Austėja pastebėjo, kad kai piešia prie molberto, tai tada piešimas būna labai rimtas, o kai piešia susėdusios už stalo, būna daugiau juoko, nes daugiau tarpusavyje gali paplepėti. Kartais netgi padainuoti. Ir tikrai merginos ėmė ir padainavo man lietuviškai japonišką dainelę.

Ugnei labiausiai dailės būrelyje patinka tai, kad čia galima labai linksmai praleisti laiką. Jai iš visos širdies pritarė ir Gabrielė:
"Kartais būna, kad ateini čia po sunkios dienos mokykloje, pavargęs, liūdnas, o čia viskas pasimiršta, atsigauni ir pralinksmėji."
Galiausiai visos trys nusprendė, kad čia gali ateiti net ir tie žmonės, kurie yra labai liūdni ir nusivylę (net ir nusivylusios namų šeimininkės) nes čia tikrai visiems pasitaisys nuotaika. :)

Piešiant ir tapant šioje grupėje leidžiama juoktis ir kvatoti iš širdies, svarbiausia tik netrukdyti kitiems, kurie, pvz., labai susikaupę piešia cilindrus ir ruošiasi stojamiesiems egzaminams.

Sveiki,mielieji!

Noriu paklausti – ar turite svajonę, kurios išsipildymo labai trokštate? Jei taip, tuomet rekomenduoju iki galo perskaityti šį pasakojimą. Gali būti, kad rasite naudingos informacijos...

Beveik lygiai prieš metus, t.y. 2012 metų sausio 3-ąją įvyko Studijos įkurtuvės naujose patalpose. Kartu tai buvo ir pirmoji tais metais pamoka, tad abiejų įvykių proga Viktorija mums davė ypatingą kūrybinę užduotį – kiekviena gavo nupiešti savo 2012 metų svajonių mandalą. Ir aš nežinau, kas čia labiausiai suveikė – ar metų pradžia, ar Studijos magiška erdvė, bet Jūs tik pažiūrėkit į mūsų to vakaro mandalas! Mūsų asmeniniai norai ir svajonės taip gražiai susipynė su palinkėjimais Studijai ir dabar, žiūrėdama į jas po metų, matau, kad tos visos nupieštos svajonės ir lūkesščiai labai gražiai pildėsi per visus praėjusius 2012uosius metus:

    
Aš gi Jums sakau, tą vakarą toje erdvėje ir mūsų širdyse sklandė tokie stiprūs burtai, kad visos to vakaro svajonės per praėjusius metus pildėsi pačiu pačiu geriausiu būdu! Žodžiu, Jūs jau žinote, kur ateiti, jei norite išmokti nupiešti savo svajones taip, kad jos imtų pildytis...

Gražaus savaitgalio visiems :)

Sveiki, mieli „Dailės pamokų" draugai ir šio internetinio dienoraščio skaitytojai,

nesu rašiusi blog'o ir nelabai išmanau, ar pradedant naują įrašą reikia pasisveikinti. Bet man taip jaukiau. Ir dar norėčiau pridurti, kad labai malonu susipažint. Esu Živilė, studijos „Dailės pamokos“ studentė. Įkvėpta naujametinių pažadų sau 2013-aisiais imtis naujos veiklos, pvz., rašymo, prisiprašiau Viktorijos, kad mūsų Studijai reikėtų kokio internetinio dienoraščio, o ji taip entuziastingai sutiko, kad nieko nelaukus ėmė ir sukūrė visą šitą gražų puslapį su blog'o skiltimi, įdavė man visus prisijungimus ir pasakė „Štai – rašyk!“. Man nuo tokios didelės atsakomybės jau gal net ir pusė turėto įkvėpimo išgaravo, bet niekur nebedingsiu – pasakosiu apie mūsų Studiją, joje vykstančias pamokas, kūrybinius sumanymus, įvairiausias veiklas ir, žinoma, apie čia besilankančius žmones.  

O aš nuo savęs galėčiau dar pasakyti, kad tai nuostabiai nuoširdus žmogus, labai įdomi ir šiek tiek paslaptinga asmenybė (bent jau man taip atrodo, kad paslaptinga, nors ji pati yra sakiusi, kad jai tai ji visai neatrodo paslaptinga), o kaip Dailės mokytoja yra nepaprastai kūrybinga ir žasimingai reikli, profesionali ir be galo kantri mums vis iš naujo aiškindama, kaip daryti perspektyvą, kaip iškelti formą ir pan. Nuostabi Mokytoja. Man labiausiai patinka, kai imi ir paklausi kažko tokio kaip: „O galima, aš šitą pastatymą pastelėmis vietoj akrilinių dažų tapysiu?“ ir tada Viktorija sako:„Ar kada nors šitoj studijoj buvo kas nors negalima?“. Kažkaip labai smagu girdėti tą VISKAS GALIMA :) 

Ai ir ji dar kartais sako, kad ji visada buvo tokia truputį ragana, bet aš tai nepasakyčiau, nebent kokia labai geraširdė ragana, nes mokytoja Liuda yra labai miela ir šilta asmenybė. Ir dar visada turi labai įdomių istorijų papasakoti (va čia gal kažkiek ir raganiškas momentas...). A, ir dar moka labai palaikyti ūpą, kai jau kartais ima atrodyti, kad niekad tu to žmogaus neišmoksi piešti, tada mokytoja sako kažką panašaus į: „Šiandienos rezultatu jau galima sakyti beveik gali džiaugtis. Tuo pirmu bandymu dar nelabai džiaukis, bet va šitu tai jau gali pasidžiaugti". Man labai pakelia ūpą toks pasakymas :)

Pirmam įrašui gal ir užteks. Susipažinome su svarbiausiais studijoje žmonėmis – mokytojomis, be kurių niekaip neįvyktų nei viena pamoka. Šiek tiek žvilgterėjome ir į pačią Studiją. O šiandien yra TRYS KARALIAI, vadinasi šventinis magijos ir stebuklų laikas dar galioja ir tikiuosi, kad Trys Karaliai padės išsipildyti tokiam mano norui – kad mieloji „Dailės pamokų“ studija gyvuotų ir augtų, o šis internetinis dienoraštis atrastų daug draugų ir skaitytojų.