Čiurlionio gyvenimo kelias: nuo Druskininkų iki pasaulinio pripažinimo

Įžanga 
Labas rytas visiems, kurie prisijungė prie šios paskaitos! Esu Laura, ir šiandien noriu jus supažindinti su vienu unikaliausių Lietuvos kūrėjų – Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Nors daugelis galbūt apie jį girdėjo, ne visi iki galo supranta jo talentą, kūrybą ir gyvenimo tragizmą. Šioje paskaitoje pasidalinsiu įdomiausiomis detalėmis apie Čiurlionio gyvenimą, kūrybą ir jo įtaką mūsų kultūrai.

​
Čiurlionio kūrybos unikalumas ir tragedija
Čiurlionis – daugeliui girdėtas vardas, tačiau jo kūryba ir asmenybė išlieka paslaptingos. Vieniems jo darbai kelia įvairiausius jausmus, kitiems jis gali atrodyti sunkiai suprantamas. Tačiau viena aišku – Čiurlionis buvo unikalus kūrėjas, kuris per savo trumpą gyvenimą sukūrė nepamirštamų darbų, o jo kūrybos unikalumas iki šiol neturi analogų.

Didžioji tragedija slypi tame, kad jo laikais, o ir dabar, daugelis jo nesuprato ir nevertino. Nors atsirado žmonių, kurie matė jo genialumą – paprasti valstiečiai dažnai suprato Čiurlionį geriau nei intelektualai. Šiandien mokyklose apie Čiurlionį mokoma paviršutiniškai, nors jis nusipelno daug gilesnio dėmesio.


Čiurlionio vaikystė ir pirmieji kūrybos žingsniai
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 metais Senojoje Varėnoje, o netrukus su šeima persikėlė į Druskininkus. Jis buvo vyriausias iš devynių vaikų muzikaliai gabių šeimoje. Druskininkų namuose vis dar galima pamatyti jų dienotvarkę, kurioje tiksliai nurodyta, kada kuris vaikas turėjo groti šeimos turėtu fisharmonija – klavišiniu instrumentu.
Šeima, gyvenusi kukliai, sulaukė likimo dovanos. Vienas gydytojas pastebėjo Čiurlionio muzikalumą ir supažindino jį su kunigaikščiu Mykolu Kleopu Oginskiu. Kunigaikštis finansavo jaunąjį Čiurlionį, kuris būdamas 14 metų išvyko mokytis į Plungės orkestro mokyklą. Ten jis pradėjo gilintis į muziką, kuri tapo svarbiu jo kūrybos pagrindu.


Studijos ir piešimo pradžia
Čiurlionio talentą pastebėję mecenatai suteikė jam galimybę studijuoti Varšuvos muzikos institute, o vėliau – Leipcige, Vokietijoje. Tačiau studijos Leipcige buvo iššūkis – būdamas vienintelis lietuvis, jis jautėsi vienišas ir ilgėjosi šeimos. Tuo metu pradėjo piešti, atkartodamas savo gimtųjų apylinkių vaizdus iš atminties.

Grįžęs į Varšuvą, jis toliau ugdė savo talentą ir pradėjo mokyti muzikos, siekdamas finansinės nepriklausomybės. Piešimas vis labiau užvaldė jo kūrybą, todėl jis pradėjo lankyti dailės mokyklą. Po kurio laiko Čiurlionis grįžo į Lietuvą, kur susipažino su Sofija Kymantaite, savo būsimąja žmona, kuri mokė jį lietuvių kalbos – kalbos, kurios tuo metu jis beveik nemokėjo.


Čiurlionis tarp Lietuvos ir Sankt Peterburgo
Nepaisant pastangų Lietuvoje, sunkumai vertė Čiurlionį ieškoti pripažinimo užsienyje. Jis išvyko į Sankt Peterburgą, kur lietuvių ir kitų menininkų bendruomenė buvo didesnė. Čia jo kūryba susilaukė įvairių reakcijų – nuo susižavėjimo iki visiško nesupratimo. Vis dėlto, Peterburge jam sekėsi kiek geriau nei Lietuvoje.

​Toliau tęsiame pasakojimą apie šį išskirtinį kūrėją.