Paskutinis vasaros pasispardymas (arba ditirambas Prūdiškėms)

Amarantai

Vasara...

Saule nudegusi basa... vasara nubėgo jau savais keliais. O mes ją išlydėjome geriausiai kaip tik mokėjome – tapydami. Tapėme paskutinę vasaros dieną mano tėčio kaime, kuris neoficialiai vadinamas Kairių Prūdiškėmis. Kviečiu skaityti ten buvusios ir viską mačiusios Dianos įspūdžius apie vasaros išleistuves.

Reikia labai susikaupti tapant paskutinę vasaros dieną

---

Merginos tapė gėles ir kraštovaizdžius, o Paulius pasirinko piešti malkinę. Vyriškai.

Pralėkė vasara ir štai – mano tapybinės praktikos "sąskaitoje" jau 2 plenerai. Abu kažkuo panašūs (kai jauti malonų atotrūkį nuo kasdienybės ir tyliai džiūgauji, kai tas jausmas sugrįžta vis labiau įgavęs prasmę) ir tuo pačiu visiškai skirtingi (atrodo, koks gi skirtumas, kur tapyti, viskas vyksta lyg ir taip pat, be didelių staigmenų ir iššūkių... BET iš tikrųjų tame slypi gili paslaptis, kurią kiekvienas plenero dalyvis išgvildena individualiai).

Geriausią darbo vietelę išsirinko Diana - ant lieptelio ir visos priemonės čia past po ranka, ir pavargus tapyti prigulti galima...

Žavingosios amarantų tapytojos Viktorija ir Marlena. Teisingai sakoma, kad darbas žmogų puošia. Ypač mylimas darbas.

Taigi, prie ko čia vasara? Jos atidarymas ir uždarymas pažymėti plenerais – nežinia, ar čia tyčia taip sutapo, ar tiesiog gražus atsitiktinumas įvyko, tačiau koooks jausmas! Viena, kai spirgi su vasariškais lūkesčiais, ir kita, kai jau ramiai apžvelgi vasaros rezultatus. Ir šiaip, net įrodinėti nereikia, kaip vasara įkvėpia – joks kitas metų laikas nėra tiek nusipelnęs tiems, kuriems patinka iškišti nosį į lauką ir tapyti po atviru dangumi nuo ryto iki vakaro.

AMARANTAI - stebuklingosios gėlės. tėtis sako, kad tai senovės inkų augintų augalų "quinoa" lietuviški palikuonys. Šie augalai ne tik gražūs, bet ir labai maistingi, iš jų sėklyčių gaminamos kruopos, duona, įvairūs skanūs patiekalai. Be to, šie augalai nenualina žemės.

Judėjimas į priekį. Baigiamąjį vasaros plenerą galėčiau drąsiai pavadinti žymiai brandesniu. Manau, anksčiau tapiau tiesiog iš jausmo, kurį sukuria: 
1. oras (čia saulė šviečia, čia lietus lyja, čia vėjas molbertus griauna ant žemės), 
2. nuotaika (kurią, kaip sako liaudies išmintis, dažnai įtakoja išsiropštimas iš lovos tam tikra koja), 
3. šalia bruzdantys žmonės (prajuokino-suerzino-vėlprajuokino-privertėsusimąstyt-išbaškė-prajuokino... veiksmas vyksta). 

Galiausiai, pirmojo plenero erdvė buvo tik apčiupinėta tiek, kiek kiekvienas to norėjom ir kiek pajėgėm, be unikalios istorijos apie tą ypatingą vietą, tiesiog su mūsų įžvalgomis. O pleneras Prūdiškėse (kolegės tėčio sodyboje) pakvietė tvirtai žengti į kitą plenerišką etapą - pradėti tapyti artimiau pažinus ir prisijaukinus erdvę, kurioje atsidūrei.

Ir ypatingasis kompanjonas Reksas.

Darbo stalas :)

Nuo aha iki oho. Pavyzdys. Atvažiuoji į sodybėlę ir pirmąsias sekundes apsižvalgai, įvertini situaciją: AHA, statybos, bruzgynai,  daržas, prūdas, miškas, esmė aiški, ką nors nupaišysim. Po gerų poros valandų jaukaus pasisėdėjimo su sodybos šeimininku: OHO, kokia čia puiki aura, kokia tobula erdvė tyrinėti dangaus gyvenimą, molio šventovė apgaubta amarantų giraite, ramybės oazė tarp kosminių prūdelių, slėpiningų pelkių ir nežinomojo piliakalnio. Ir ypatingasis kompanjonas Reksas.

Dienos darbų peržiūra. O ant kalniuko Marcelo su Reksu jau rūpinasi laužu, kepsim kažką skanaus...

Vietoj pabaigos. Kai nežinomas kraštas netikėtai tampa lyg tavo namai, jį tapyti tiesiog iš inercijos jau nebeįmanoma. Ne veltui vienas iš toje sodyboje pradėtų paveikslų vis dar bręsta galvoje – jį pabaigti planuoju, kai visi įspūdžiai ramiai susigulės ir tada... gims Paslaptingieji Prūdiškių gyventojai. Diana.