Vieną dieną nugirdau, kad trečiadieninę moksleivių grupę lankančios mergaitės laukia nesulaukia, kada gi kažkas ateis su jomis susipažinti, painterviuoti ir apie jas parašyti studijos dienoraštyje. Toji Kažkas, išgirdusi apie tokius lūkesčius, nieko nelaukus ir atėjo į svečius pas moksleivius.

Vos įėjusi pro duris išgirdau linksmą kikenimą. Supratau, kad šioje grupėje juoko ir linksmybių tikrai netrūksta.
Grupės mokytoja yra Liuda, o mokinės Agnė, Ugnė, Austėja ir Gabrielė.

Palikusi Agnę ir Liudą aiškintis cilindro formos ypatumų, nuėjau pakalbinti linksmąsias mergaičiukes Austėją, Ugnę ir Gabrielę.

Ugnė (beveik 11 metų) ir Austėja (12 m.) yra dvi linksmos sesutės, su Gabriele (13 m.) susipažino pradėjusios lankyti šią grupę ir iškart labai susidraugavo. Sesutėms čia mokytis piešti pasiūlė mama, ir joms patiko. O Gabrielė pati norėjo įdomaus piešimo būrelio. Labiausiai Gabrielei patinka piešti anime stiliaus piešinius pieštuku.

Austėja pastebėjo, kad kai piešia prie molberto, tai tada piešimas būna labai rimtas, o kai piešia susėdusios už stalo, būna daugiau juoko, nes daugiau tarpusavyje gali paplepėti. Kartais netgi padainuoti. Ir tikrai merginos ėmė ir padainavo man lietuviškai japonišką dainelę.

Ugnei labiausiai dailės būrelyje patinka tai, kad čia galima labai linksmai praleisti laiką. Jai iš visos širdies pritarė ir Gabrielė:
"Kartais būna, kad ateini čia po sunkios dienos mokykloje, pavargęs, liūdnas, o čia viskas pasimiršta, atsigauni ir pralinksmėji."
Galiausiai visos trys nusprendė, kad čia gali ateiti net ir tie žmonės, kurie yra labai liūdni ir nusivylę (net ir nusivylusios namų šeimininkės) nes čia tikrai visiems pasitaisys nuotaika. :)

Piešiant ir tapant šioje grupėje leidžiama juoktis ir kvatoti iš širdies, svarbiausia tik netrukdyti kitiems, kurie, pvz., labai susikaupę piešia cilindrus ir ruošiasi stojamiesiems egzaminams.

Linksmoji trečiadieninė kompanija visiems linki daug juoko, daugiau žiūrėti animacinių filmukų ir ieškantiems dailės būrelio prisijungti prie jų!

Būna kartais gyvenime tokie tobuli rytai – savaitgalių, kai neturi beveik jokių planų, rytai. Pabusti be žadintuvo yra tikra palaima, ilgai ir tingiai rąžytis, vartytis pataluos, tada įsisupus į chalatą basikom nutipenti iki vonios, pasisveikinti su atvaizdu veidrodyje, palinkėti jam gražios dienos, pagirti, kad itin žavingai atrodo su ta susišiaušusia kupeta ant galvos, neskubant pasiruošti pusrytinės kavos, skrebučių su sviestu ir mamos daryta uogiene, ir lėtai lėtai pusryčiaujant vartyti žurnalus, skaityti pasakojimus arba....pačiai imti ir parašyti kokią istoriją. Jauku jauku....linkiu jums toooooookio sekmadienio ryto :)

O prie rytinės kavos siūlau pasakojimą apie tai, kaip Studijos studentams sekėsi lankyti meno galerijas.

Nauja 2013 metų tradicija Studijoje – paskutinį mėnesio penktadienį po darbų visi kas nori ir gali kartu keliaujame lankyti meno
galerijose vykstančių parodų.

Taigi paskutinį sausio penktadienį, tai buvo sausio 25 diena, buvo suplanuota aplankyti bent jau dvi parodas:
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ vykusią parodą „Grafika nuo piešinio iki šešėlio. 2013“.
O antroji stotelė turėjo būti „Vilniaus paveikslų galerijoje“ vykusi Domicelės Tarabildienės gimimo šimtmečiui skirta paroda.

Tiems kas  suspėjo ateiti į galeriją „Kairė-dešinė“ paroda tikrai labai patiko.
Deja, ji jau pasibaigė, tad nebegaliu paraginti į ją nueiti. Tačiau paspaudę čia galite rasti oficialų parodos plakatą ir autorių bei kūrinių aprašymus.

O štai keletas mums didžiausią įspūdį palikusių kūrinių:

Čia, manau, visai pritinka, trumpas anonsėlis: artimiausias „Taškynių“ užsiėmimas Penktadienį, vasario 8 d. 17,30 val. planuojamos „taškynės“. Šį kartą bus teminė kūrybinė užduotis. Kelionių įspūdžių tema. Reikėtų pasirinkti nuotraukų iš kelionių su gražiais vaizdais, įdomiom detalėm, žmonių figūromis ar portretais. Tai gali būti ir nuotraukos iš žurnalo. Iš svajonių kelionės, kur norėtųsi nukeliauti. Registracija el. paštu, telefonu arba žodžiu. Tad nepraleiskite progos, būna tikrai nepakartojami užsiėmimai!

Apžiūrėję dvi parodos sales išskubėjom į Vilniaus paveikslų galeriją, kur prie mūsų prisijungė dar pora bendraminčių.
Bet čia mus ne itin svetingai pasitiko rūbininkė: „O tai mes jau po 15 min užsidarom, nežinau, kaip jūs spėsit apžiūrėti Tarabildienės ekspoziciją. Nu nebent bėgdami“. O mes parodą norėjom ramiai neskubėdami apžiūrėti. Nors kitą dieną Diana pati viena susiorganizavo ir apėjo visas parodas, tai sakė, kad Tarabildienės parodoje jai pakako 20 min., tad gal ir būtume apsisukę per tą laiką...

Viktorija prisiminė,kad kažkur vyksta išeivijos dailininko Žiliaus paroda ir būtų labai vertinga mums tą parodą apžiūrėti. Paskambino bendruoju informacijos telefonu, sužinojo, kad tokia paroda vyksta  galerijoje „Kunstkamera“, esančioje Ligoninės gatvėje, ir kad ta galerija tikrai dirba iki 19 val.!

Kaip gerai, kad mūsų tarpe buvo Toma – ji senamiesčio gatveles pažįsta kaip penkis savo pirštus (jei piešiate, tapote ar dar kokiais menais užsiimate, tai, matyt, bent kartą gyvenime esate priemones pirkę „Meno mūzoj“. Jei taip, Tomą iš matymo  greičiausiai jau pažįstat) ir mus tiesiausiu keliu nuvedė, kur reikia. 

Nuo Didžiosios iki Ligoninės gatvės teoriškai nėra labai toli. Bet tą vakarą lauke spaudė šaltukas (kokie minus 15 tikrai buvo), tad ta atkarpėlė pėstute nepasirodė jau tokia trumpa.... Sušalę atskubėjom nurodytu adresu ir... radom uždarytas duris! Gal dėl to šalčio ir mūsų gauta internetu bei telefonu informacija išsikraipė, nebesuprasi dabar.

Štai čia ir pasibaigė to vakaro meno galerijų lankymas (arba bandymai jose apsilankyti). Kas patraukė namo, o kas dar turėjo laiko ir noro nuėjom į jaukią kavinukę, šildėmės imbierine arbata su medumi ir saldinomės visokiais pyragais bei jaukiai dar sau valandžiukę kitą plepėjom.

O galerijų lankymo vakaras buvo geras vien jau tuo, kad tai buvo šauni proga skirtingas grupes lankantiems Studijos studentams susipažinti vieniems su kitais.