Pralėkė vasara ir štai – mano tapybinės praktikos "sąskaitoje" jau 2 plenerai. Abu kažkuo panašūs (kai jauti malonų atotrūkį nuo kasdienybės ir tyliai džiūgauji, kai tas jausmas sugrįžta vis labiau įgavęs prasmę) ir tuo pačiu visiškai skirtingi (atrodo, koks gi skirtumas, kur tapyti, viskas vyksta lyg ir taip pat, be didelių staigmenų ir iššūkių... BET iš tikrųjų tame slypi gili paslaptis, kurią kiekvienas plenero dalyvis išgvildena individualiai).

Taigi, prie ko čia vasara? Jos atidarymas ir uždarymas pažymėti plenerais – nežinia, ar čia tyčia taip sutapo, ar tiesiog gražus atsitiktinumas įvyko, tačiau koooks jausmas! Viena, kai spirgi su vasariškais lūkesčiais, ir kita, kai jau ramiai apžvelgi vasaros rezultatus. Ir šiaip, net įrodinėti nereikia, kaip vasara įkvėpia – joks kitas metų laikas nėra tiek nusipelnęs tiems, kuriems patinka iškišti nosį į lauką ir tapyti po atviru dangumi nuo ryto iki vakaro.

Judėjimas į priekį. Baigiamąjį vasaros plenerą galėčiau drąsiai pavadinti žymiai brandesniu. Manau, anksčiau tapiau tiesiog iš jausmo, kurį sukuria: 
1. oras (čia saulė šviečia, čia lietus lyja, čia vėjas molbertus griauna ant žemės), 
2. nuotaika (kurią, kaip sako liaudies išmintis, dažnai įtakoja išsiropštimas iš lovos tam tikra koja), 
3. šalia bruzdantys žmonės (prajuokino-suerzino-vėlprajuokino-privertėsusimąstyt-išbaškė-prajuokino... veiksmas vyksta). 

Galiausiai, pirmojo plenero erdvė buvo tik apčiupinėta tiek, kiek kiekvienas to norėjom ir kiek pajėgėm, be unikalios istorijos apie tą ypatingą vietą, tiesiog su mūsų įžvalgomis. O pleneras Prūdiškėse (kolegės tėčio sodyboje) pakvietė tvirtai žengti į kitą plenerišką etapą - pradėti tapyti artimiau pažinus ir prisijaukinus erdvę, kurioje atsidūrei.

Nuo aha iki oho. Pavyzdys. Atvažiuoji į sodybėlę ir pirmąsias sekundes apsižvalgai, įvertini situaciją: AHA, statybos, bruzgynai,  daržas, prūdas, miškas, esmė aiški, ką nors nupaišysim. Po gerų poros valandų jaukaus pasisėdėjimo su sodybos šeimininku: OHO, kokia čia puiki aura, kokia tobula erdvė tyrinėti dangaus gyvenimą, molio šventovė apgaubta amarantų giraite, ramybės oazė tarp kosminių prūdelių, slėpiningų pelkių ir nežinomojo piliakalnio. Ir ypatingasis kompanjonas Reksas.

Vietoj pabaigos. Kai nežinomas kraštas netikėtai tampa lyg tavo namai, jį tapyti tiesiog iš inercijos jau nebeįmanoma. Ne veltui vienas iš toje sodyboje pradėtų paveikslų vis dar bręsta galvoje – jį pabaigti planuoju, kai visi įspūdžiai ramiai susigulės ir tada... gims Paslaptingieji Prūdiškių gyventojai. Diana.

Sveiki, mielieji Studijos “Dailės pamokos”, naujienų ir senienų skaitytojai :)

Šiandien papasakosiu jums visiems apie vieną jau galima sakyti senieną iš studijos gyvenimo. Beveik lygiai prieš metus įvyko istorinę reikšmę turintis įvykis - PLENERAS TENERIFĖJE.

Pirmiausia išsiaiškinkime visas galimai neaiškias sąvokas šiame pavadinime:

TENERIFĖ - tai įstabaus grožio sala, pati didžiausia iš visų septynių Kanarų salų. Nors ir priklauso Ispanijai, gegografiškai yra arčiau Afrikos. Jos uolėtus krantus skalauja gaivios ir siautulingos Atlanto bangos. Vaikus ir suaugusius dažnai pradžiugina prie krantų priartėjantys delfinai ir net orkos. Visa sala pilna įvairiausių dydžių formų ir spalvų kaktusų, agavų, palmių, žydinčių bugevilijų, bananų plantacijų, fikusų medžių bei kitų egzotiškų augalų. Danguje skraido margaspalvės papūgėlės ir drugeliai, o žeme visur kur šmirinėja maži mieli direžiukai.  Žmonės atsipalaidavę ir draugiški - juk ištisus metus gyvena pavasariu! O salos viduryje išdidžiai stūkso vulkanas Teidė ir iš savo aukštybių prižiūri, kad jo saloje būtų tvarka.

PLENERAS - žodis kilęs iš prancūzų kalbos “plein air” ir reiškia “atvirame ore”. Šį žodį naudoja dailininkai, norėdami pasakyti, kad eis tapyti ar piešti į lauką. Greičiausiai visais laikais dailininkai traukdavo kurti į gamtą, gaudyti šviesos ir šešėlių žaismo, stebėti natūros. Tikrai madingu reikalu plenerai tapo XIX viduryje, kai į laukus ir miškus, nešini etiudnikais ir drobėmis, patraukė anglų dailininkai romantikai ir prancūzų impresionistai. Nuo to laiko, dailininkai, bent kartelį pajutę kūrybos gamtoje skonį, ieško vis daugiau progų vieni ar su bendraminčiais išvažiuoti į plenerą - porai valandų, dienai, kelioms ar savaitei, kuomet pleneras tampa tikra kūrybine stovykla. Man net atrodo, kad tai viena nuostabiausių galimybių pajusti tikrai dievišką malonumą ir pripildyti sielą pilnatvės - tai įsitraukti į bendrą kūrybinį procesą kartu su bendraminčiais, o jei tai vyksta gamtoje - dar ir pajusti ryšį su žeme, dangumi, augalais ir visu pasauliu.... Ech net saldu daros prisiminus!

Betgi mūsų Daiva yra labai racionalus žmogus ir siūlo tik realius dalykus:

- Klausykit, aš paskaičiavau, kad kelionės išlaidos nebūtų brangesnės nei išsiruošus savaitei į mūsų Palangą - į Kanarų salas būna pigių skrydžių, tik reikia iš anksto pasidairyti, žinau, kur nebrangiai galėtume gauti nakvynę, išsinuomotume automobilį kelionėms, kuras ten pigesnis nei pas mus, maisto kainos panašios...

Va taip ir vardina visus TOKIO plenero įmanomumo argumentus! ir taip įtikinamai, taip uždegančiai. Pažiūriu į Viktoriją ir jau iš akių matau - įtikinta. Visiškai įtikinta – akys jau žiba, entuziazmas tik kyla, vos benusėdi vienoj vietoj. Man dar sunku patikėti, dar milijonas klausimų galvoje, bet jau matau, jau jaučiu, kad visam šitam sumanymui lemta įvykti. Ir įvyko. 2012 metų gegužės 9-20 dienomis Studija “Dailės pamokos” išvyko į gastroles Tenerifėje!

________________________
Laukite tęsinio, o belaukdami registruokitės naujam plenerui Aukštadvaryje gegužės 22 - 26 dienoms.

Ehhhh parašiau mūsų studija, nes man ji tokia miela ir sava per šiuos pusantrų metų patapo.....O iš tiesų tai Studiją įkūrė ir jai vadovauja, ir pamokas joje veda Viktorija Starygina, kuri pati apie save štai kaip sako: „Esu laisvai samdoma spaudos dizainerė. Laisvalaikiu piešiu, tapau ir dėstau dailę suaugusiems. Prie kūrybos sugrįžau po ilgos pertraukos. Todėl dabar degu noru ištapyti ir išpiešti tai, ko manyje prisikaupė per užsitęsusį „tylos“ laikotarpį“.  

Buvo taip, kad mokytoja ieškojo mokinių, mokinės ieškojo mokytojos ir, kai susipažinom 2011 metų vasaros pradžioje, tuomet studijos dar nebuvo. Aš, Daiva, Jūratė ir Laima pradėjom antradieniais 17-20 val. lankyti dailės pamokas pas Viktoriją namuose. O maždaug po pusmečio atsirado ir Studija. Ir jau 2012 metų užsiėmimus pradėjome Studijoje, kurioje sienos nudažytos citrinine spalva, ir kurios per visus praėjusius metus apkibo įvairiais piešiniais, paveiklais, kompozicijomis, palangės apsėdo dažų tūbelėmis,stiklainiais vandeniui, teptukais, pieštukais,angliukais, trintukais, šepetukais, po stalu atsirado dėžė su puodeliais ir šaukštukais arbatos gėrimui, atkeliavo netgi pianinas, kuriuo, tiesą sakant, retai kas pagroja, į sienas atsirėmė molbertai.... Kaip ir priklauso čia įsivyravo mielas kūrybinis chaosėlis, apsigyveno mūzos...

Atėjo naujų studentų (prie mūsų, antradieninių, prisijungė Audra ir Diana), susidarė naujų grupių, atsirado įvairesnių užsiėmimų. Pradėjo rinktis senjorų grupė, atskira vaikų grupė, ir dar atsirado pirmokai, o atsiradus pastariesiems mūsų antradieninė grupė automatiškai tapo antrokais arba pažengusiais! Vasaromis, kai geras oras, užsiėmimai persikelia į lauką, vyksta plenerai. Jau buvo ir vieno mūsų plenero darbų paroda! Bet apie tai bus kitas įrašas...

Trečiadienio vakarais vyksta žmogaus piešimo pamokos, kurios bent jau man yra laaaaaaaabai sunkios ir tuo pačiu laaaaaaaabai įdomios, ir kurios, dėka puikiosios žmogaus piešimo profesionalės ir trečiadienio grupės mokytojos Liudos Stankevičienės, prabėga taip greitai, kad vos spėji susigaudyti. Na modeliams, kurie mums pozuoja, tos 3 valandos gal kiek lėčiau eina...nes jiems reikia išbūti tą visą laiką (su trumpom pertraukėlėm) beveik sustingus vienoje pozoje...(dideliausia padėka ir pagarba modeliams!!!). Aš neatsistebiu ir mokytojos Liudos kantrybe kiekvieną pamoką vis iš naujo mums kartoti žmogaus kūno proporcijas, kokius raumenukus ir kauliukus po oda reikia pamatyti piešiant ir ko geriau nepamatyti, kad piešinys būtų tikroviškas, kaip sustatyti pėdą, kad modelis piešinyje stovėtų o neatrodytų skraidantis, ir panašius svarbius dalykus. Ir dar aš niekaip neatsistebiu ir netasižaviu Liudos išmanymu visų šių dalykų – ji, atrodo, kiaurai mato žmogų ir žino, kad tam pirštuke yra toks kauliukas, o aplink tą kauliuką toks vat raumenukas, o čia dar ta sausgyslė...ir taip ne vien apie kiekvieną pirštuką, bet apie visas kūno sudedamąsias dalis! Fantastika, kitaip nepasakysi.