Pralėkė vasara ir štai – mano tapybinės praktikos "sąskaitoje" jau 2 plenerai. Abu kažkuo panašūs (kai jauti malonų atotrūkį nuo kasdienybės ir tyliai džiūgauji, kai tas jausmas sugrįžta vis labiau įgavęs prasmę) ir tuo pačiu visiškai skirtingi (atrodo, koks gi skirtumas, kur tapyti, viskas vyksta lyg ir taip pat, be didelių staigmenų ir iššūkių... BET iš tikrųjų tame slypi gili paslaptis, kurią kiekvienas plenero dalyvis išgvildena individualiai).

Taigi, prie ko čia vasara? Jos atidarymas ir uždarymas pažymėti plenerais – nežinia, ar čia tyčia taip sutapo, ar tiesiog gražus atsitiktinumas įvyko, tačiau koooks jausmas! Viena, kai spirgi su vasariškais lūkesčiais, ir kita, kai jau ramiai apžvelgi vasaros rezultatus. Ir šiaip, net įrodinėti nereikia, kaip vasara įkvėpia – joks kitas metų laikas nėra tiek nusipelnęs tiems, kuriems patinka iškišti nosį į lauką ir tapyti po atviru dangumi nuo ryto iki vakaro.

Judėjimas į priekį. Baigiamąjį vasaros plenerą galėčiau drąsiai pavadinti žymiai brandesniu. Manau, anksčiau tapiau tiesiog iš jausmo, kurį sukuria: 
1. oras (čia saulė šviečia, čia lietus lyja, čia vėjas molbertus griauna ant žemės), 
2. nuotaika (kurią, kaip sako liaudies išmintis, dažnai įtakoja išsiropštimas iš lovos tam tikra koja), 
3. šalia bruzdantys žmonės (prajuokino-suerzino-vėlprajuokino-privertėsusimąstyt-išbaškė-prajuokino... veiksmas vyksta). 

Galiausiai, pirmojo plenero erdvė buvo tik apčiupinėta tiek, kiek kiekvienas to norėjom ir kiek pajėgėm, be unikalios istorijos apie tą ypatingą vietą, tiesiog su mūsų įžvalgomis. O pleneras Prūdiškėse (kolegės tėčio sodyboje) pakvietė tvirtai žengti į kitą plenerišką etapą - pradėti tapyti artimiau pažinus ir prisijaukinus erdvę, kurioje atsidūrei.

Nuo aha iki oho. Pavyzdys. Atvažiuoji į sodybėlę ir pirmąsias sekundes apsižvalgai, įvertini situaciją: AHA, statybos, bruzgynai,  daržas, prūdas, miškas, esmė aiški, ką nors nupaišysim. Po gerų poros valandų jaukaus pasisėdėjimo su sodybos šeimininku: OHO, kokia čia puiki aura, kokia tobula erdvė tyrinėti dangaus gyvenimą, molio šventovė apgaubta amarantų giraite, ramybės oazė tarp kosminių prūdelių, slėpiningų pelkių ir nežinomojo piliakalnio. Ir ypatingasis kompanjonas Reksas.

Vietoj pabaigos. Kai nežinomas kraštas netikėtai tampa lyg tavo namai, jį tapyti tiesiog iš inercijos jau nebeįmanoma. Ne veltui vienas iš toje sodyboje pradėtų paveikslų vis dar bręsta galvoje – jį pabaigti planuoju, kai visi įspūdžiai ramiai susigulės ir tada... gims Paslaptingieji Prūdiškių gyventojai. Diana.

Jovita: 

Trečiadienio vakarą, pirmosios su Daiva atvykusios į plenero vietą, pamatėme įspūdingai atrodantį ežerą vingiuotais krantais. Jis visas kaip ant delno buvo mums matyti nuo ant kalvos stovinčio jaukaus, medžiu kvepiančio namo, kuriame mes ir įsikūrėme.

Vakare, atvykus visoms plenero dalyvėms, buvo puiki vakarienė – ledai su braškėmis...

O po vakarienės ėmėmės kurti eskizus mūsų Studijos bendram paveikslui.

Ryte Daiva mus pakvietė į rytinę mankštą. Labai patiko! Aš ir dabar dalį pratimų prisimenu ir atlieku juos namuose. Po mankštos, pusryčiams išvirėme ryžių košės su razinomis, prie tos košės labai tiko  Marlenos atežtos šaldytos saldžios braškės.

Po pusryčių bandėme kurti eskizus ežero paveikslui. Aš pirmą kartą bandžiau piešti gamtos peizažą, tad kilo daug įvairių klausimų. Ežere matėsi kaip nuo vėjo vis keitėsi bangelių virpėjimas ir kryptis, atspindžiai vandenyje bei debesys danguje... Tapydama bandžiau tuos atspindžius ežere savo 2-juose paveiksluose užfiksuoti  skirtingai.

Ten buvo tiek  įvairovės...

Tuos ežero vaizdus primena Marlenos, Aleksandros ir Manto nuotraukos, galima grožėtis ir toliau tapyti. Žinoma, buvimas prie to Ežero įsiminė. Manau, kad ateityje piešiant kitų ežerų vaizdus, vaizduotėje išliks tie prisiminimai ir jau bus visai kitoks tapymas nei  tiesiog kokių nors nuotraukų kopijavimas...

Diana: 

Kadaise, kai dar nebuvau išbandžiusi piešimo gamtoje, prilygindavau tai žvejybai, kuri man anaiptol neprimena įdomios veiklos (kas per gebėjimas taip nuobodžiai ir ilgai leisti laiką žiūrint tik į plūdę, ar kaip ji ten vadinasi?). Bet kai intensyviau pradedi piešti ir daug laiko praleidi patalpose (ypatingai su kvapniaisiais aliejiniais dažais), pajunti gamtos trauką :). Tai nereiškia, kad pakeičiau požiūrį ir į žvejybą (beje, žvejai, pasirodo, yra puikūs modeliai tapymui), bet dalyvavimas plenere tikrai kai kuriuos įsitikinimus apvertė aukštyn kojomis. Net supratimą apie orą – pasirodo, nėra blogo oro, ne tik kai yra tinkama apranga, bet ir kai šalia –jauki kompanija ir tik maloni veikla.

Tapymas gamtoje įkvepia. Pamatytumėt mano nutapytus debesis! Iki šiol visi pamatę aikčioja – oho, kokie tikroviški, kokie puručiai! Ir ežeras tampa dangaus atspindžiu, o ne bala. Ir pajauti peizažo sluoksnius – jautriai, palengva išnykstančius tarpusavyje susiliejus derančioms pastelinėms spalvoms. Ir gimsta personažai, kurių natūroje ir nebūtina matyti (taip ant drobės nutūpė gandrai-žuvėdros). Net elementarūs dalykai virsta stebuklu (Palaimintas juodai-baltas paveikslo juodraštis ir šventas spalvų žemėlapis. Amen.). Ir maloniai kutena sielą, kai šiltas vėjas kedena plaukus, saulė bučiuoja skruostus, per koją tipena skruzdė, o šalia kregždutės šnekučiuojasi ir lipdo lizdą. O tu sau tapai atsipūtęs, žmogau.

Kai plenere gimusius paveikslus nunešiau rėminti, rėmintojas sakė: "O taip, plenerai geras dalykas, labai geras". Tikrai.

Kas už ką buvo atsakingas
Arba mūsų Svajonių komanda :)

Keliavom šešiese ir taip jau susiklostė natūraliai, o gal kai ką ir aplinkybės privertė, kad kiekvienam iš mūsų viso plenero metu teko po svarbią ir atsakingą užduotį. Ir galiausiai paaiškėjo, kad esame puiki, net galima sakyti - svajonių komanda :)

Daiva buvo ne tik kelionės idėjinis vadas, bet ir pagrindinė organizatorė. Poilsiavusi ir keliavusi ne vieną kartą Tenerifėje, jau žinojo daug praktiškų detalių: kur apsigyventi, kaip judėti saloje, kur geriausia apsipirkti, kurias vietoves būtina ir verta aplankyti, kiek pinigų maždaug reikės ir pan. Daiva mums suorganizavo pigią ir patogią nakvynę jaukiame Los Silos miestelyje, esančiame šiaurinėje salos pakrantėje. Gyvenome apartamentuose prie pat vandenyno ir dieną naktį klausėmės bangų mūšos. Iš vienos pusės beribis vandenynas, iš kitos pusės siauros vingiuotos margų namų gatvelės kalnų apsuptyje. 

Kambariuose turėjome virtuvėlę, tad valgyt daugiausia gaminomės patys. Pačią pirmą dieną visai savaitei apsipirkome didžiuliame supermarkete pagrindinių produktų, o šviežios duonos, sūrio ir vaisių kas rytą nusipirkdavome šialia esančioje parduotuvėlėje, kurios pardavėja ir šeimininkė kaskart draugiškai pakalbindavo mus. 

Man buvo labai smagu pasipraktikuoti ispanų ir vokiečių (nes Tenerifėje poilsiauja daugybė vokiečių) kalbų žinias, kurios pravertė įvairiausiose kelionės situacijose. Tad buvau mūsų grupės vertėja. 

Visas kelionės išlaidas rūpestingai žymėjosi mūsų apskaitininkė Audra savo slaptame sąsvinukyje ir grįžusi namo atidžiai viską suskaičiavo ir padalino taip, kad visi būtų atsiskaitę su visais kaip ir priklauso. Ir niekam nekilo jokių klausimų.

Visa menine programa rūpinosi Viktorija. Be jos tai būtų buvusi tiesiog išvyka į Tenerifę, o ne pleneras.  Prisitaikėme prie vietinio ritmo: atsikeldavome anksti ryte ir iki pietų, kol saulė dar ne tokia karšta, liedavome akvareles dažniausiai kur nors netoli namų. 

Paskui eidavome ruošti pietų, valgyti ir mėgautis siesta bei maudynėmis vandenyne. Geriausiai mėgavimosi ir poilsiavimo temą išmanė mūsų Aleksandra. Tai ji mums visiems nuolat primindavo, kad atostogų metu privalo būti daug maudynių, ledų, įdomių kelionių ir visokių kitokių pramogų. 

Išsiilsėję, prisismaližiavę ledų ir prisišokinėję per bangas, nuo kokios 4-5 valandos popiet, kai jau saulė būdavo nebe tokia kaitri, išsiruošdavome į išvykas automobiliu. Vos atvykę, oro uoste išsinuomojom automobilį, kuriuo ir judėjome po salą. Šoferio pareigas nepriekaištingai vykdė Mantas. Surinkdavo visą mūsų “damų” ekipažą ir vežiodavo po Tenerifę. Aplankėm visą šiaurinę pakrantę, buvom prie švyturio, kilom link Teidės į kalnus, lankėmės Santa Cruze, ir Puerto de la Cruz mieste esančiame Loro parque - įspūdingame zoologijos sode, stebuklingame Icodo miestukyje aplankėme senut senutėlį, kokį 1000 metų jau skaičiuojantį, Drakono medį, ir drugelių namus...

Ir visur, kur tik buvom, suradę tinkamą vietelę, išsitraukdavom savo turimas priemones ir gaudėm visus įspūdžius popieriuje. Į Tenerifę lėktuvais atvykome tik su rankiniu bagažu, tad dailės užsiėmimams vežėmės lengvas ir sausas priemones – popierių, pieštukus, akvarelę, pasteles, angliukus. Mes, damos, į popierių bandėm perkelti matomą grožį. O Mantas tuo metu aplinkui sukinėdavosi su savo foto-amunicija ir viską fiksavo fotojuostoje. Ačiū jam už gausybę fantastiškų nuotraukų!

O paskutinis žodis tebūnie vėl mano ;)

Kai iš Rojaus Tenerifėje sugrįžome ir nusileidome Vilniaus oro uoste, supratome, kad grįžome į Rojų Lietuvoje. Viskas viskas per tas porą savaičių, kol buvome išvykę, spėjo sulapoti, sužaliuoti, sužydėti! Gatvės ir pastatai skendėjo įvairiausiuose žieduose! 

Tad šiais metais surengėme plenerą nuostabiojoje Lietuvoje! Tapyti, piešti ir lieti svaigių gegužės žiedų Aukštadvaryje. Mielai kvietėme ne tik studijos studentus, bet ir visus, norinčius. Nereikėjo turėti kažkokių piešimo įgūdžių – tereikėjo noro pajusti kūrybinį džiaugsmą! 

Sveiki, mielieji Studijos “Dailės pamokos”, naujienų ir senienų skaitytojai :)

Šiandien papasakosiu jums visiems apie vieną jau galima sakyti senieną iš studijos gyvenimo. Beveik lygiai prieš metus įvyko istorinę reikšmę turintis įvykis - PLENERAS TENERIFĖJE.

Pirmiausia išsiaiškinkime visas galimai neaiškias sąvokas šiame pavadinime:

TENERIFĖ - tai įstabaus grožio sala, pati didžiausia iš visų septynių Kanarų salų. Nors ir priklauso Ispanijai, gegografiškai yra arčiau Afrikos. Jos uolėtus krantus skalauja gaivios ir siautulingos Atlanto bangos. Vaikus ir suaugusius dažnai pradžiugina prie krantų priartėjantys delfinai ir net orkos. Visa sala pilna įvairiausių dydžių formų ir spalvų kaktusų, agavų, palmių, žydinčių bugevilijų, bananų plantacijų, fikusų medžių bei kitų egzotiškų augalų. Danguje skraido margaspalvės papūgėlės ir drugeliai, o žeme visur kur šmirinėja maži mieli direžiukai.  Žmonės atsipalaidavę ir draugiški - juk ištisus metus gyvena pavasariu! O salos viduryje išdidžiai stūkso vulkanas Teidė ir iš savo aukštybių prižiūri, kad jo saloje būtų tvarka.

PLENERAS - žodis kilęs iš prancūzų kalbos “plein air” ir reiškia “atvirame ore”. Šį žodį naudoja dailininkai, norėdami pasakyti, kad eis tapyti ar piešti į lauką. Greičiausiai visais laikais dailininkai traukdavo kurti į gamtą, gaudyti šviesos ir šešėlių žaismo, stebėti natūros. Tikrai madingu reikalu plenerai tapo XIX viduryje, kai į laukus ir miškus, nešini etiudnikais ir drobėmis, patraukė anglų dailininkai romantikai ir prancūzų impresionistai. Nuo to laiko, dailininkai, bent kartelį pajutę kūrybos gamtoje skonį, ieško vis daugiau progų vieni ar su bendraminčiais išvažiuoti į plenerą - porai valandų, dienai, kelioms ar savaitei, kuomet pleneras tampa tikra kūrybine stovykla. Man net atrodo, kad tai viena nuostabiausių galimybių pajusti tikrai dievišką malonumą ir pripildyti sielą pilnatvės - tai įsitraukti į bendrą kūrybinį procesą kartu su bendraminčiais, o jei tai vyksta gamtoje - dar ir pajusti ryšį su žeme, dangumi, augalais ir visu pasauliu.... Ech net saldu daros prisiminus!

Betgi mūsų Daiva yra labai racionalus žmogus ir siūlo tik realius dalykus:

- Klausykit, aš paskaičiavau, kad kelionės išlaidos nebūtų brangesnės nei išsiruošus savaitei į mūsų Palangą - į Kanarų salas būna pigių skrydžių, tik reikia iš anksto pasidairyti, žinau, kur nebrangiai galėtume gauti nakvynę, išsinuomotume automobilį kelionėms, kuras ten pigesnis nei pas mus, maisto kainos panašios...

Va taip ir vardina visus TOKIO plenero įmanomumo argumentus! ir taip įtikinamai, taip uždegančiai. Pažiūriu į Viktoriją ir jau iš akių matau - įtikinta. Visiškai įtikinta – akys jau žiba, entuziazmas tik kyla, vos benusėdi vienoj vietoj. Man dar sunku patikėti, dar milijonas klausimų galvoje, bet jau matau, jau jaučiu, kad visam šitam sumanymui lemta įvykti. Ir įvyko. 2012 metų gegužės 9-20 dienomis Studija “Dailės pamokos” išvyko į gastroles Tenerifėje!

________________________
Laukite tęsinio, o belaukdami registruokitės naujam plenerui Aukštadvaryje gegužės 22 - 26 dienoms.

Agnė yra dvyliktokė. Supratusi, kad nori studijuoti grafinį dizainą, ėmė ieškoti pamokų, kuriose galėtų pasiruošti stojamiesiems egzaminams. 
Mokytojos Liudos pamokos jai labai patinka, nes čia ji per pamokas gauna daug dėmesio, mokytojos komentarų ir pamokymų. 

Tą dieną Agnė piešė cilindrą nauju štrichu.
Liuda sako man:
"Pažiūrėk, žmogus pirmą kartą išbandė šį naują štrichavimo būdą. Ir kaip? Gražu gi."

"Labai gražu!" susižavėjusi pripažinau Agnės talentą: "Tikrai labai švarus, dailus piešinys."

"Tai va" sako Liuda: "O kadangi mano darbas yra ne tik girti, bet ir kabinėtis, tai štai ši vieta man nelabai patinka....." :)

Viktorija susižavėjusi ilgai stebėjo Renatos Valčik piešinių ciklą „Jos“, primenantį nuotraukų albumą, šiltus prisiminimus ir toks jaukus atrodė. Ir žiūrint į šiuos piešinius  Viktorijai netgi kilo mintis kitam Taškynių užsiėmimui – Kelionių įspūdžių tema.

Tomai labai įdomi pasirodė Martynos Kašinskaitės ekspozicija „Nerašyta kalba“ – visi sustoję šalia tos ekspozicijos bandėm aiškintis, kaip čia taip įdomiai, kokia technika padaryti tie įspaudai popieriuje.

Paulius atkreipė dėmesį į vyrišką Augusto Bidlausko ofortą „Be pavadinimo“. Visiems mums jis pasirodė labai įspūdingas.

Man labai įstrigo Sigitos Emilės Stankevičiūtės vilnos paveikslai „Nebijok savo šešėlio“. Žiūrint į juos toks įspūdis lyg žiūrėtum šešėlių teatrą. Ir dar patiko mintis iš aprašymo, kad žmonės dažnai bijo savo šešėlių, o iš tikrųjų tai geriau į tuos šešėliu pažiūrėjus galima pamatyti, kad jie ne tokie ir baisūs, kartais kaip tik juokingi.

Daiva tą vakarą tiesiog švytėjo ir spinduliavo, o jos svajonės ir planai taip lengvai ir ryškiai liejosi ant popieriaus, kad ji net tris mandalas nupiešė. 
Tiek gyvybės, grožio, energijos ir veržlumo tose gėlese! Net nereikia komentarų, ir taip aišku – čia nupiešta ypatinga, labai graži svajonė...

O ši tolima sala vidury vandenyno... 
Išduosiu tokią paslaptį: Daiva svajoja kada nors ateityje, kai bus pensininkė, persikraustyti gyventi į Kanarų salas. Jos vyras galės žvejoti vandenyne, o Daiva lies akvareles ir pardavinės jas turistams... 
Na, pernai ši svajonė dar neišsipildė, nes iki pensijos Daivai dar toli, bet užtat Kanarų salose įvyko Studijos studentų pleneras!!!! (apie kurį dar būtinai papasakosiu kurį kitą kartą.)

Aleksandros svajonės buvo prabangiai auksinės. Ir ko čia stebėtis? Aleksandra yra gimusi Auksinio Drakono metais, o jūs gi dar pamenat, kad 2012-ieji būtent ir buvo Auksinio Drakono metai? Ir kai pagalvoji, o ko ne auksiniai praėję metai buvo mūsų mylimai studijai? Naujos patalpos, įspūdingas pleneras Tenerifėje pavasarį, paroda rudenį, daug naujų studentų... 

Šiaip jau Aleksandra yra ypatingas Studijoje žmogus. Ji nėra viena iš studentų. Ji yra Viktorijos dukra, kartais meiliai vadinama Leliuku. Užsiėmimuose dalyvauja gana retai, o užduotis atlieka tik tas, kurios jai pasirodo įdomios. Bet užtat Aleksandra visada dalyvauja visuose svarbiausiuose, neeiliniuose Studijos įvykiuose – šventėse, ypatingų progų minėjimuose, išvykose, parodos atidaryme ir pan. Ji, galima sakyti, yra Studijos talismanas :) Ir labai dažnai Aleksandra tokiomis svarbiomis progomis mums pagroja gitara! 
Kaip ir tą vakarą, greitai išpiešusi savo auksines svajones, pasiėmė į rankas gitarą ir švelniai grojo, kol mes sau toliau svajojome...

Tą vakarą su mumis buvo ir Akvilė, dvylikametė mergaitė, kurį laiką lankiusi mūsų antrdieninę grupę. Kaip sakė pati Akvilė, jai labiau patiko lankyti suagusių nei vaikų grupę. O jos svajonė-piešinys vaizduoja veidrodį. Pati autorė pakomentavo taip: "Kai pažiūri į veidrodį visa, kas buvo tamsu ir negera tarsi lieka praeityje, ir matai ateityje laukiančius gražius dalykus“. 2012 metais išsipildė viena graži Akvilės svajonė, ji sėkmingai pasiruošė ir įveikė stojamuosius egzaminus į dailės mokyklą. Tikimės, kad Akvilei ten patinka mokytis ir kurti kartu su kitais vaikais!

Mano svajonių mandalos viduryje pražydo ir sunoko vaisių sodas. Aš tiesiog labai labai norėjau, kad ateinančiais metais visa, į ką įdėsiu savo energiją, kam skirsiu laiko, prie ko dirbsiu – kad visa tai duotų rezultatų, būtų vaisinga. Ir, tiesą sakant, bent jau kūryboje praėję metai tikrai buvo visa kuo turtingi ir vaisingi!

Įkurtuvių pamoka buvo išskirtinė dar ir tuo, kad paprastai mokytoja mums duoda užduotis, aiškina, moko, o studentai užduotis atlieka. Bet tąkart Viktorija tik trumpai paaiškino užduotį ir prisijungė prie mūsų. Ir savo žydinčioje mandaloje įpaišė svajonę, kad Studija klestėtų, kad joje dalijamos dailės žinios skatintų veržliai, darniai ir plačiai skleistis jos studentų talentams... Ir pasirodo – viskas būtent taip ir vyksta mūsų Studijoje!

Ehhhh parašiau mūsų studija, nes man ji tokia miela ir sava per šiuos pusantrų metų patapo.....O iš tiesų tai Studiją įkūrė ir jai vadovauja, ir pamokas joje veda Viktorija Starygina, kuri pati apie save štai kaip sako: „Esu laisvai samdoma spaudos dizainerė. Laisvalaikiu piešiu, tapau ir dėstau dailę suaugusiems. Prie kūrybos sugrįžau po ilgos pertraukos. Todėl dabar degu noru ištapyti ir išpiešti tai, ko manyje prisikaupė per užsitęsusį „tylos“ laikotarpį“.  

Buvo taip, kad mokytoja ieškojo mokinių, mokinės ieškojo mokytojos ir, kai susipažinom 2011 metų vasaros pradžioje, tuomet studijos dar nebuvo. Aš, Daiva, Jūratė ir Laima pradėjom antradieniais 17-20 val. lankyti dailės pamokas pas Viktoriją namuose. O maždaug po pusmečio atsirado ir Studija. Ir jau 2012 metų užsiėmimus pradėjome Studijoje, kurioje sienos nudažytos citrinine spalva, ir kurios per visus praėjusius metus apkibo įvairiais piešiniais, paveiklais, kompozicijomis, palangės apsėdo dažų tūbelėmis,stiklainiais vandeniui, teptukais, pieštukais,angliukais, trintukais, šepetukais, po stalu atsirado dėžė su puodeliais ir šaukštukais arbatos gėrimui, atkeliavo netgi pianinas, kuriuo, tiesą sakant, retai kas pagroja, į sienas atsirėmė molbertai.... Kaip ir priklauso čia įsivyravo mielas kūrybinis chaosėlis, apsigyveno mūzos...

Atėjo naujų studentų (prie mūsų, antradieninių, prisijungė Audra ir Diana), susidarė naujų grupių, atsirado įvairesnių užsiėmimų. Pradėjo rinktis senjorų grupė, atskira vaikų grupė, ir dar atsirado pirmokai, o atsiradus pastariesiems mūsų antradieninė grupė automatiškai tapo antrokais arba pažengusiais! Vasaromis, kai geras oras, užsiėmimai persikelia į lauką, vyksta plenerai. Jau buvo ir vieno mūsų plenero darbų paroda! Bet apie tai bus kitas įrašas...

Trečiadienio vakarais vyksta žmogaus piešimo pamokos, kurios bent jau man yra laaaaaaaabai sunkios ir tuo pačiu laaaaaaaabai įdomios, ir kurios, dėka puikiosios žmogaus piešimo profesionalės ir trečiadienio grupės mokytojos Liudos Stankevičienės, prabėga taip greitai, kad vos spėji susigaudyti. Na modeliams, kurie mums pozuoja, tos 3 valandos gal kiek lėčiau eina...nes jiems reikia išbūti tą visą laiką (su trumpom pertraukėlėm) beveik sustingus vienoje pozoje...(dideliausia padėka ir pagarba modeliams!!!). Aš neatsistebiu ir mokytojos Liudos kantrybe kiekvieną pamoką vis iš naujo mums kartoti žmogaus kūno proporcijas, kokius raumenukus ir kauliukus po oda reikia pamatyti piešiant ir ko geriau nepamatyti, kad piešinys būtų tikroviškas, kaip sustatyti pėdą, kad modelis piešinyje stovėtų o neatrodytų skraidantis, ir panašius svarbius dalykus. Ir dar aš niekaip neatsistebiu ir netasižaviu Liudos išmanymu visų šių dalykų – ji, atrodo, kiaurai mato žmogų ir žino, kad tam pirštuke yra toks kauliukas, o aplink tą kauliuką toks vat raumenukas, o čia dar ta sausgyslė...ir taip ne vien apie kiekvieną pirštuką, bet apie visas kūno sudedamąsias dalis! Fantastika, kitaip nepasakysi.